Mergaitė ir žvėris
Seniai seniai sklido pasaka apie žvėrį, kuris gyvena Nemuno dugne. Jis buvo labai didelis ir raguotas.
Žvėris mėgo pasirodyti tik tamsią naktį. Sykį ėjo maža mergaitė Vytauto tiltu ir ją užpuolė. Mergaitė bandė apsiginti, spiegti, tačiau veltui. Tuomet ji pašvietė žibintuvėliu ir ėmė šaukti, o žvėris labai bijojo šviesos, todėl greitai įlindo į Nemuno gelmes.
Visi Kaune dabar žinojo, kad pašvietus ryškia šviesa niekas daugiau nebepuls ir išnyks. Taip atsirado Kaune didelis žvėris, o daugiau apie jį negirdėjo.
Istoriją sukūrė Viltė ir mama. Kaunas.
Labūnavos miškas
Seniai, seniai, tamsiame ir ūkanotame Labūnavos miške, vaikščiojo mergina. Ji buvo žavi ir kerėjo voverės spalvos plaukais, tačiau tai nėra itin svarbu, nes tamsiame ir ūkanotame miške ji sutiko nematytą padarą. Jis buvo susiderinęs su mišku ir gąsdino savo baisia ir paslaptinga išvaizda. Jo ilgi, tamsūs plaukai buvo tamsesni už aklinai juodą naktį, o akys gilios ir tamsiai rudos.
Dėl šio padaro mergina labai bijojo eiti per mišką po darbų, tad jos nelaimei, jos košmaras išsipildė ir ties viduriu kelio ji sutiko šį siaubūną. Vos tik išvydusi, mergina pasislėpė už storo, seno ąžuolo ir visais būdais stengėsi neatkreipti dėmesio į save. Sukaupusi paskutinę drąsą, mergina suprato, kad jai reikia bėgti. Jai bebėgant link storo ąžuolo ieškoti priedangos, ji nerangiai užkliuvo už šaknies, vertėsi per save ir padaras ūmiai į ją atsisuko.
Labūnavos žvėris prišuoliavo prie persigandusios merginos ir suprunkštė. Šokiruota mergina pakėlė akis ir į ją žvelgė dvi nakties tamsos pilnos akys. Padaras pasuko galvą ir žemu balsu tarė:
- Bijai manęs be reikalo... Duokš ranką, parodysiu tau kitą gyvenimo pusę.
Čia istorija ir nutrūksta. Nebijokite, savo pabaigą sukurkite patys.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vandžiogalos
Mamutų istorijos
Kai ledynai dar šniokštė ir jų pakraščiais sliūkinėjo mamutai, o pirmieji medžiotojai ieškojo grobio, ledyno tirpsmas plovė žemę ir formavo upių vagas. Stoviu santakoj ir matau, kaip to meto mamutai buvo įspęsti į upių vagų spastus - Aleksoto slėnis, Vilijampolės slėnis, viskas vilnijo vandeniu. Stovėjo čia mamutas lyderis, kurio klausė visi mažesni mamutai, mamutės mamos, seneliai mamutai ir mamutukai.
Mamutas vadas suprato, kad štai, nėra kur dėtis - ant šlaitų lauks alkani medžiotojai, o upių tėkmė neleidžia prasibrauti. Mamutas buvo gan racionalus ir logiškas ir pradėjo ieškoti sprendimo. Reikia išsiknisti lauk, tad ėmė kasti savo kaulinėmis iltimis, kurių ilgis buvo kaip visa ta santaka. Tai ėmėsi darbų mamutai - visi kartu ėmė raustis per upės vagos dugną. Palindo mamutai po žeme, o žinoma paskutinis įlindo visų mamutų vadas ir užtvėrė besiknisančius mamutus nuo išorės. Mamutai rausė gilyn, tačiau net ir jų lyderis nepagalvojo - jiems dirbant, ledynas užslinko ant jų išėjimo angos ir atitvėrė juos nuo išorinio pasaulio - išėjimo nebėra.
Ėjo metai…..amžiai…..eros…..
Atėjo kiti žmonės - šiuolaikinio Kauno žmonės, kurie gyveno namuose, statė tvoras, ėmė domėtis savo miestu. Kasinėjant aplink jie atrado urvą, kur slėpėsi mamutai. Deja, amžiai jiems nebuvo palankūs ir dėl oro trūkumo beveik visi neišlaukė...liko tik vadas mamutas, kuris miegojo kelis tūkstantmečius. Kasinėjimai prižadino mamutą, jis išgąsdintas pasileido bėgti ir bėgo..bėgo...niekas jo daugiau nebematė.
Liko tik jo pėdų žymės, kuriose įsikūrė Kauno fortai.
Istoriją sukūrė Gytis Juodėnas
Vienaragis
Šio tūkstantmečio pradžioje, kai naujoji istorija tik prasidėjo, šalia Kauno, netoli, gyveno šeima su paslaptimi. Nelabai kas žinojo, kad jie kažką slepia daržinėje, tik artimiausias kaimynas įtarinėjo, kad atsargiai besielgiantys šeimos nariai, greičiausiai kažką slepia. Bijojo kaimynas žaisti su kitų paslaptimis, nes pats slėpė daugybę nelegalių veikų ir namą buvo pasistatęs draudžiamose teritorijose, tačiau smalsumas jį pražudė ir kaimynas nusprendė išsklaidyti nežinomybę.
Naktį, tylos prieglobstyje, kaimynas prisliūkino prie daržinės ir pranėrė pro mažą durų tarpelį. Pagaugais nuėjo visas kaimyno kūnas - į jį žvelgė nuostabus vienaragis, spindinčiais karčiais ir grakščiu stotu. Tūptelėjęs iš nuostabos, atėjūnas skuodė lauk iš daržinės šaukdamas ir pasileido link artimiausio kaimo.
Šeima prie miško laiko vienaragį,- vidury nakties šaukė kaimynas, bet nelabai kas kreipė dėmesį. Kaimynas paklaikęs nubėgo kažkur į tolius ir jo daugiau niekas nematė.
Anksti ryte, į šeimos duris pasibeldė senolis. Jis girdėjo naktį lakstantį vyrą ir nors žinojo, kad miestelis nelabai sureikšmins tokių beprotiškų žinių, jis buvo girdėjęs, kad pasaulyje liko keli vienaragiai ir jie slepiasi gerų žmonių prieglobstyje. Duris atidarė visa šeima, išsigandę, jog senolis dabar visiems patvirtins apie jų paslapties tiesas, jie pradėjo prašyti niekam nesakyti.
Vienaragis pas šeimą atėjo pats - ieškojo prieglobsčio ir jį rado gerų kauniečių namuose. Šeima jį priėmė, globojo, maitino ir saugojo nuo piktų jėgų. Senolis nuramino visus - jis čia atėjo padėti, tačiau pasilikti čia jiems buvo nesaugu.
Pasislėpė visi nuo piktų jėgų - negalime pasakyti kur, bet esame girdėję, kad jeigu eisite link Rokų - prieisite dideles pievas, kur ir gyvena šeima bei ganosi vienaragis.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Rokų
Šeimos paslaptys
Šią legendą atminu tik aš vienas ir tik aš galiu jums ją papasakoti.
Senas praeivis kažkada mano proseneliui atnešė mažą medinę dėžutę, kurioje buvo galingas, pasaulį pakeisti galintis… dalykas. Nežinau kas ten buvo, nes nežino niekas. Pats senas vyras atrodė labai keistas. Jis dėvėjo įmantrų juodą paltą ir kalbėjo neatpažįstamais žodžiais. Mano prosenelis sakė, jog niekaip negalėjo atpažinti tos kalbos. Jis tik paėmė dėžutę ir bandė suprasti kaip ja naudotis.
Vedinas smalsumo ir netekęs kantrybės, prosenelis, pasiėmė dėžutę į rankas, atidarė ir akimirksniu pavirto į ugnimi besispjaudantį, žvilgsniu naikinantį ir kalbėjimo dovaną praradusį žvėrį.
Prosenelis, virtęs žvėriu, chaotiškai pradėjo lakstyti po kambarį, nesuprasdamas, kas čia įvyko, sudaužė veidrodį ir bandydamas atgauti žmogiškąjį pavidalą šoko ant keistojo vyro, kuris mįslingai šypsojosi ir nieko nedarė. Prosenelis įniršo ir puolė drąskyti praeivį, kuris ėmė tyliai juoktis nejausdamas jokio skausmo.
Praradęs visą energiją, žvėrimi virtęs prosenelis nukrito ant žemės ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į atėjūną su viltimi. Šis netikėtai atsisuko ir pasakė:
- Žmogumi atvirsti galėsi tik tada, kai sugriausi visą Kauno miestą.
Šokiruotas, mano prosenelis pradėjo purtytis - jis labai mylėjo savo gimtąjį miestą ir tikrai nenorėjo griauti Kauno, bet jau buvo vėlu - praeivis dingo, o žvėries kailis liko.
Nevilties apimtas, prosenelis išbėgo į mišką, pas savo pažįstamą, išminčių Taurą, kuris dėl savo įžvalgų ir beribių žinių buvo tapęs Kauno simboliu.
-Ką man daryti? Aš negaliu sugriauti savo gimtojo miesto, juk nuo kūdikystės aš čia gyvenu! - beviltiškai prosenelis pabandė paklausti Tauro raštu, nes kalbėti nesugebėjo. Tauras išbandė tūkstančius atvertimo metodų, tačiau nė vienas nepadėjo ir mano prosenelis nebeturėjo kitos išeities - jei jis norėjo pamatyti savo sūnų augant - turėjo sugriauti miestą.
Lėtai žvėris ėjo link miesto, jautė širdgėlą, nenorėjo. Atsistojęs santakoje ilgai žiūrėjo kaip miestelėnai gyvena, kiek ramybės ir džiaugsmo buvo pilna Kaune. Apsisprendęs prosenelis paskutinį kartą pažiūrėjo į miestą ir priėmė pasirinkimą, kurio nesigaili iki šios dienos - šoko į vandenį ir pasislėpė. Nuo to laiko jis gyvena Nemuno dugne, o aš, kaip ir mano tėtis, o dar anksčiau - senelis, einame dažnai į santaką - pabendrauti su proseneliu.
Sukūrė Grėta
Kitoks
Tada kai Žemė buvo atvirkščia, lietus krito iš žemės, o saulė kaip kurmis įlysdavo į dugną, Požemių karalystėje, kurioje daug įvairių tunelių ir akligatvių, kurioje vietoje gatvių yra juodi takai, o gyventojai gyvena ne savo, bet kitų namuose, visi kėlėsi naktį, miegojo dieną, o dirbdavo tiek, kiek patys susigalvodavo veiklos. buvo vienas prašalaitis, kitų vadinamas Kitokiu. Na, jie visi turėjo savus vardus, tačiau Kitoks buvo… neįprastas. Mėgdavo ropoti požeminiais Savanorių prospektais, nes jie buvo minkšti ir purūs, o kartais - mėgautis žvaigždžių dušais.
Kitoks ilgą laiką gyveno nekeldamas jokių problemų, tačiau vieną dieną jis niekaip negalėjo užmigti. Kitoks buvo nepavargęs ir tiesiog išėjo į šviesią dieną, kai visi jau kietai miegojo dienos miegu. Dieną visa požeminė karalystė atrodė naujai - galėjai matyti viską aplink ir pastebėti smulkiausias detales. Slankiojo gatvelėmis Kitoks, iki kol pastebėjo, jog dieną pagrindiniai Požeminės karalystės vartai buvo atviri. Naktim, kuomet visi gyventojai vaikščiojo aplink ir dirbo savo retai pasitaikančius darbus, šie vartai aklinai uždaryti saugojo karalystę nuo paviršinio pasaulio. Kitoks, kaip ir pridera jo vardui, susidomėjo platybėm už ribų ir apsidairęs ar niekas šioje šviesoje jo nestebi - išlindo į kitą vartų pusę.
Kita pusė nebuvo labai didelė - tik asla ir kopėčios, kurios vedė į viršų. Kitoks nusprendė užlipti aukštyn ir lipo kelias valandas, sustodamas pažiūrėti į apačią. Viršuje jis pamatė liuką, kuris buvo sunkaus metalo ir atkėlė jį. Išlindo jis viduryje akmeninės gatvės, kuria vaikščiojo daugybė žmonių, čia matėsi Senoji kibininė, kelios parduotuvės ir daugybė mažyčių kioskelių. Visi čia atrodė kitaip, tad čia istorija ir pasibaigia - Kitoks rado kitokią pusę, kurioje jis jau buvo tik “Toks”.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.
Muziejaus liūtas
Seniai seniai, vaikystėje, kai buvau visai maža mergaitė, norit tikėkit, norit - ne, bet aš turėjau numylėtinį žvėrį - gražų, stiprų, galingą ir labai drąsų. Jis buvo žvėrių karalius liūtas. Man jis buvo draugiškas, mielas ir toks linksmas, bet turiu paminėti, kad jis buvo uždarytas zoologijos sode. Apie tai ir yra ši istorija, kad mano žvėris bijojo, jog visą gyvenimą teks praleisti tame mažame narve.
Liūtas ilgai kentėjo, bet visgi suplanavo kaip jam iš zoologijos sodo pabėgti. Kai ryte atėjo šeimininkas, kuris kaip ir kiekvieną rytą šėrė liūtą, šis liuoktelėjo ir prasmuko pro atidarytas duris ir pateko į laisvę. Jis bėgo per Tunelio gatvę, pro stotį, pasiklydo tarp pastatų ir išlindo prie nuostabaus grožio baltos bažnyčios, kurią supo didelė aikštė. Liūtas net pritūpė iš nuostabos - tokia svaigi buvo laisvė. Jis iki vakaro blaškėsi centre, net nepastebėdamas, jog jį stebi daug išsigandusių akių.
Atėjo vakaras, per visus dienraščius pralėkė žinios apie palaidą liūtą, kuris terorizuoja miestą, tačiau jo niekada nepagavo, tik prie Karo muziejaus stovėjo jau ne vienas, o du žavūs liūtai, o aš savo numylėtinį žvėrį aplankydavau laisvą ir laimingą.
Istorija kurta kaunietės :)
Pyplių piliakalnis
Bene įdomiausia ir paslaptingiausia vieta Kauno rajone yra Pyplių piliakalnis. Teko girdėti, kad šis piliakalnis gali būti garsus pilėnais, nors žemaičiai bando ieškoti jų pas save - Žemaitijoje.
Kad ir kur tas piliakalnis bebūtų stovėjęs, bet kad jo gynėjai, vadovaujami kunigaikščio Margirio susidegino - panašu į tikrą faktą. Tie gynėjai nenorėjo pakliūti į kryžiuočių vergovę, tik galėjo būti kiek kitoks įvykių variantas - padegę pilį, jie visi išėjo slaptu, požeminiu tuneliu, o ugnis jų pėdsakus paslėpė.
Vargu ar kas nors nustatys tikrąją tiesą, bet istorija išlieka.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Eigulių
Laisvės alėjos paslaptys
Gūdžią naktį, Laisvės alėjos viduryje atsivėrė skylė. Anksčiau toje vietoje stovėjo fontanas, tačiau dabar ta skylė atrodė beribė. Joje nieko nebuvo matyt, galėjai tik kartais išgirsti garsią muziką ir stiprų citrusų kvapą.
Tą pačią naktį po pagrindinę miesto alėją klajojo mergina. Ji ir pamatė atsivėrusią skylę, kuri sudomino savo paslaptingu egzistavimu. Mergina apėjo kelis kart aplink ir pastebėjo paauksuotus laiptelius besileidžiančius žemyn. Smalsumo apimta, mergina ėmė leistis į kiaurymę. Ilgai ji lipo laiptais - virš galvos nebesimatė net dangaus, tik tamsa ir žingsniai kaukšėjo aplink.
Kai jau atrodė, kad pati nebežino ar lipa aukštyn ar žemyn, mergina išgirdo muziką, o už dar kelių minučių suprato, kad ji yra pačiame įvykių centre ir aplink ją šėlioja tamsios ir pasiutę būtybės. Laiptų erdvė užsivėrė ir mergina suprato, kad yra įkalinta Kauno požemyje. Staiga ji pajuto staigų galvos skausmą ir praradusi sąmonę nualpo…
Prabudo kaunietė nematytame kambaryje. Pati nežinojo kiek ji čia laiko, bet atrodė, kad visą amžinybę. Apėjusi kelis ratus aplink pustuštį kambarį, ji žengė pro jo duris ir akis į akį susidūrė su būtybe, kuri žvelgė į ją keliomis poromis akių. Klyksmas. Mergina pati nepajuto kaip iš jos burnos pasklido šaižus klyksmas. Būtybė prisimerkė ir merginai nusiraminus, pasakė, kad ji galės išeiti, jeigu įvykdys užduotį, dėl kurios ši skylė atsivėrė. Mergina net nesusimąsčiusi palinksėjo galva ir priėmė šį iššūkį.
Gerai, kad sutikai, nebegalėsi išsisukti - tokios kaip tu mes ir laukėme. Tu turėsi sutvarkyti visą Laisvės alėją, kad greičiau pasibaigtų remonto darbai, nes tas triukšmas ir grąžtai trukdo mums gyventi.
Mergina pasimetė, bet suprato, kad pasirinkimo ji neturi - reikia kuo skubiau pradėti iš išraustus Laisvės alėjos takus sutvarkyti. Ji prisiminė, jog daugelis jos mokyklos draugų negalės džiaugtis šia vasara, nes nesusirinks pakankamai socialinio darbo valandų, tad vos tik ji davė žinią, kad yra galimybė padirbėti, į pagalbą atėjo 1000 gimnazistų.
Visi kartu uoliai dirbo. Vieni nešė žvyrą, trinkeles, kiti vairavo buldozerius ir plentvolius - visi dirbo per naktį. Išaušus rytui, mergina ir tūkstantis gimnazistų atsiduso - jiems pavyko. Skylė užsivėrė, grįžo fontanas, o Požeminis Kaunas galėjo toliau netrukdomai gyventi.
tekstą kūrė @Jaunasis
Jiesė
Anais laikais, Jiesioj, šalia Kauno esančioje vietoje, kur tyvuliuoja gražiausia upė, augdavo aukščiausi medžiai, skraidydavo greičiausi paukščiai ir gyveno patys stipriausi ir drąsiausi to meto žmonės. Stipresnis už visus kitus, galima sakyti, pats stipriausias buvo Šliautas. Jo vardas kilo nuo žodžio “šluota”, nes jis turėjo plačią uodegą, nepaprastą ir panašią į šluotą.
Vieną dieną Šliautas išėjo į mišką medžioti, kaip įprasta, iškilnia maniera, su ietimi, lanku ir per petį permestu maisto maišu. Tik įžengus į miško tankybes, Šliautą užpuolė penki vyrai iš gretimos pamišėlių genties. Vyrai garsiai šaukė, perdūrė galiūną Šliautą ietimi ir nulupo jam skalpą. Stiprusis Šliautas kančiose mirė nuo baisūnų rankos.
Istorija čia nesibaigia, nes toje gražiausioje Jiesios upėje gyveno ne mažiau graži Jiesė, kuri naktimis virsdavo dailia mergina su nepaprastomis galiomis ir žengdavo iš vandens. Jos pirštai buvo stebuklingi - vos prisilietus, ji grąžindavo visas jėgas net beviltiškiems ligoniams. Jiesė rado kritusį Šliautą ir savo stebuklingais pirštais glostė jį tol, kol prikėlė vargšelį Šliautą ir prikėlė jį antram gyvenimui.
Atmerkė akis galiūnas, žiojosi kažką sakyti Jiesei, tačiau ji tik priglaudė savo stebuklingą pirštą prie Šliauto lūpų ir pažadėjusi grįžti... dingo. Grįžo Šliautas namo, papasakojo visam kaimeliui kas įvyko, pradėjo žymiai labiau vertinti gyvenimą. Iš naujo gimęs vyras pradėjo rūpintis savo ateitimi, suprato, kad iki pat šio momento, pasauliui nepadovanojo nieko reikšmingo, tad skubiai pakėlė vestuves, surentė dar didesnę trobą ir nepraėjus nė metams, jam gimė du vaikai.
Gyveno Šliautas ramiai, rūpinosi šeima, augo vaikai, lakstė dienomis po kiemą, bet atėjo laikas ir naktį į jo kiemą įžengė Jiesė. Ji priėjo prie mieguisto vyro ir pasakė:
Tu man skolingas už išgelbėtą tavo gyvastį, bet tavosios aš neimsiu - ją dovanojau ir atgal dovanų nepriimu, - tai ištarus, Jiesė ištiesė rankas ir jose atsirado po delniuką. Šliautas negalėjo pajudėti, tad tik stebėjo kaip Jiesė lėtai į upę išsiveda du jo vaikus.
- Vilnietis