Šeimos paslaptys
Šią legendą atminu tik aš vienas ir tik aš galiu jums ją papasakoti.
Senas praeivis kažkada mano proseneliui atnešė mažą medinę dėžutę, kurioje buvo galingas, pasaulį pakeisti galintis… dalykas. Nežinau kas ten buvo, nes nežino niekas. Pats senas vyras atrodė labai keistas. Jis dėvėjo įmantrų juodą paltą ir kalbėjo neatpažįstamais žodžiais. Mano prosenelis sakė, jog niekaip negalėjo atpažinti tos kalbos. Jis tik paėmė dėžutę ir bandė suprasti kaip ja naudotis.
Vedinas smalsumo ir netekęs kantrybės, prosenelis, pasiėmė dėžutę į rankas, atidarė ir akimirksniu pavirto į ugnimi besispjaudantį, žvilgsniu naikinantį ir kalbėjimo dovaną praradusį žvėrį.
Prosenelis, virtęs žvėriu, chaotiškai pradėjo lakstyti po kambarį, nesuprasdamas, kas čia įvyko, sudaužė veidrodį ir bandydamas atgauti žmogiškąjį pavidalą šoko ant keistojo vyro, kuris mįslingai šypsojosi ir nieko nedarė. Prosenelis įniršo ir puolė drąskyti praeivį, kuris ėmė tyliai juoktis nejausdamas jokio skausmo.
Praradęs visą energiją, žvėrimi virtęs prosenelis nukrito ant žemės ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į atėjūną su viltimi. Šis netikėtai atsisuko ir pasakė:
– Žmogumi atvirsti galėsi tik tada, kai sugriausi visą Kauno miestą.
Šokiruotas, mano prosenelis pradėjo purtytis – jis labai mylėjo savo gimtąjį miestą ir tikrai nenorėjo griauti Kauno, bet jau buvo vėlu – praeivis dingo, o žvėries kailis liko.
Nevilties apimtas, prosenelis išbėgo į mišką, pas savo pažįstamą, išminčių Taurą, kuris dėl savo įžvalgų ir beribių žinių buvo tapęs Kauno simboliu.
-Ką man daryti? Aš negaliu sugriauti savo gimtojo miesto, juk nuo kūdikystės aš čia gyvenu! – beviltiškai prosenelis pabandė paklausti Tauro raštu, nes kalbėti nesugebėjo. Tauras išbandė tūkstančius atvertimo metodų, tačiau nė vienas nepadėjo ir mano prosenelis nebeturėjo kitos išeities – jei jis norėjo pamatyti savo sūnų augant – turėjo sugriauti miestą.
Lėtai žvėris ėjo link miesto, jautė širdgėlą, nenorėjo. Atsistojęs santakoje ilgai žiūrėjo kaip miestelėnai gyvena, kiek ramybės ir džiaugsmo buvo pilna Kaune. Apsisprendęs prosenelis paskutinį kartą pažiūrėjo į miestą ir priėmė pasirinkimą, kurio nesigaili iki šios dienos – šoko į vandenį ir pasislėpė. Nuo to laiko jis gyvena Nemuno dugne, o aš, kaip ir mano tėtis, o dar anksčiau – senelis, einame dažnai į santaką – pabendrauti su proseneliu.
Sukūrė Grėta