Kitoks

Tada kai Žemė buvo atvirkščia, lietus krito iš žemės, o saulė kaip kurmis įlysdavo į dugną, Požemių karalystėje, kurioje daug įvairių tunelių ir akligatvių, kurioje vietoje gatvių yra juodi takai, o gyventojai gyvena ne savo, bet kitų namuose, visi kėlėsi naktį, miegojo dieną, o dirbdavo tiek, kiek patys susigalvodavo veiklos. buvo vienas prašalaitis, kitų vadinamas Kitokiu. Na, jie visi turėjo savus vardus, tačiau Kitoks buvo… neįprastas. Mėgdavo ropoti požeminiais Savanorių prospektais, nes jie buvo minkšti ir purūs, o kartais – mėgautis žvaigždžių dušais.

Kitoks ilgą laiką gyveno nekeldamas jokių problemų, tačiau vieną dieną jis niekaip negalėjo užmigti. Kitoks buvo nepavargęs ir tiesiog išėjo į šviesią dieną, kai visi jau kietai miegojo dienos miegu. Dieną visa požeminė karalystė atrodė naujai – galėjai matyti viską aplink ir pastebėti smulkiausias detales. Slankiojo gatvelėmis Kitoks, iki kol pastebėjo, jog dieną pagrindiniai Požeminės karalystės vartai buvo atviri. Naktim, kuomet visi gyventojai vaikščiojo aplink ir dirbo savo retai pasitaikančius darbus, šie vartai aklinai uždaryti saugojo karalystę nuo paviršinio pasaulio. Kitoks, kaip ir pridera jo vardui, susidomėjo platybėm už ribų ir apsidairęs ar niekas šioje šviesoje jo nestebi – išlindo į kitą vartų pusę.

Kita pusė nebuvo labai didelė – tik asla ir kopėčios, kurios vedė į viršų. Kitoks nusprendė užlipti aukštyn ir lipo kelias valandas, sustodamas pažiūrėti į apačią. Viršuje jis pamatė liuką, kuris buvo sunkaus metalo ir atkėlė jį. Išlindo jis viduryje akmeninės gatvės, kuria vaikščiojo daugybė žmonių, čia matėsi Senoji kibininė, kelios parduotuvės ir daugybė mažyčių kioskelių. Visi čia atrodė kitaip, tad čia istorija ir pasibaigia – Kitoks rado kitokią pusę, kurioje jis jau buvo tik “Toks”.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!” metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.