Muziejaus liūtas

Seniai seniai, vaikystėje, kai buvau visai maža mergaitė, norit tikėkit, norit – ne, bet aš turėjau numylėtinį žvėrį – gražų, stiprų, galingą ir labai drąsų. Jis buvo žvėrių karalius liūtas. Man jis buvo draugiškas, mielas ir toks linksmas, bet turiu paminėti, kad jis buvo uždarytas zoologijos sode. Apie tai ir yra ši istorija, kad mano žvėris bijojo, jog visą gyvenimą teks praleisti tame mažame narve.

Liūtas ilgai kentėjo, bet visgi suplanavo kaip jam iš zoologijos sodo pabėgti. Kai ryte atėjo šeimininkas, kuris kaip ir kiekvieną rytą šėrė liūtą, šis liuoktelėjo ir prasmuko pro atidarytas duris ir pateko į laisvę. Jis bėgo per Tunelio gatvę, pro stotį, pasiklydo tarp pastatų ir išlindo prie nuostabaus grožio baltos bažnyčios, kurią supo didelė aikštė. Liūtas net pritūpė iš nuostabos – tokia svaigi buvo laisvė. Jis iki vakaro blaškėsi centre, net nepastebėdamas, jog jį stebi daug išsigandusių akių.

Atėjo vakaras, per visus dienraščius pralėkė žinios apie palaidą liūtą, kuris terorizuoja miestą, tačiau jo niekada nepagavo, tik prie Karo muziejaus stovėjo jau ne vienas, o du žavūs liūtai, o aš savo numylėtinį žvėrį aplankydavau laisvą ir laimingą.

Istorija kurta kaunietės 🙂