Bonadisa

Kartą, lygiai prieš 15621 metus gimė arba jau buvo gimusi tokia būtybė - Bonadisa. Ji buvo Kauno požeminio miesto karalaitės tarnaitė. Ji vienintelė iš to požemio patekdavo į paviršių ir vienintelė galėjo aptarnauti karalaitę.
Bonadisa buvo užsispyrusi mergiotė, bet dėl savo padėties, negalėjo atsikirsti karalaitės paliepimams ir įnoriams, tad išsiliedavo ant kitų sutiktų praeivių, o jos pašėlęs būdas ir šiaip traukė kiekvieno sutikto akį. Tarnaitė buvo labai žingeidi ir ją domino viskas, kas vykasta Kauno mieste, tad ji nekantriai laukdavo kiekvienos galimybės pakilti aukštyn.

Vieną šiltą dieną Bonadisa išlipo į paviršių nupirkti maisto produktų iš turgaus, bet baigus savo misiją ir grįžus - ji neberado įėjimo į požeminį miestą. Tarsi niekad jo ten nebuvo.Tarnaitė pasimetė, tačiau labai greitai jos sumišimą pakeitė pyktis. Ji treptelėjo koja ir šūktelėjo. Nieko neatsitiko. Ji ėmė garsiau šaukti, piktintis, svaidytis keiksmais ir lakstyti aplinkui tą vietą. Visi į ją žiūrėjo, tačiau nesuprato, kodėl plynoje pievoje jauna mergina tiek skėryčiojasi, bet jai buvo nė motais. Aprimusi, Bonadisa nusprendė paėjėti kiek atokiau, prisėsti ir stebėti ar įėjimas netyčia neatsiras, tad už kelių žingsnių atsisėdo ant medžio šakos ir tiesiog lėtai valgė savo įsigytus produktus. Laukė laukė, jau ir temti pradėjo, bet kelio atgal neatsirado.

Vakaro migloms palietus miestą, čia karaliauti pradeda vietiniai vaikinai, kurie kas vakarą išeina ir mina gatvę po gatvės, prižiūrėdami tvarką. Taip jie ir pamatė tarnaitę, atsisėdusią ant šakos. Kaip jiems įprasta, pirma pradėjo šūkalioti, juoktis, tuomet, supratę, kad ši nebėga nuo jų patyčių, ėmė grėsmingai artintis link merginos. Ši išsigando, tačiau tuomet išgirdo sau pažįstamą balsą - turgaus pardavėjas, kuris meiliai aptarnaudavo Bonadisą, keliavo namo po sunkios darbo dienos ir vietinių vaikinų gaujos triukšmas paskatino jį prieiti arčiau ir patikrinti kas čia kelia garsus. Išvydęs situaciją, pardavėjas pradėjo artintis, laikydamas rankose kažką sunkaus. Gauja vaikinų suprato, kad nenori turėti neplanuotų problemų, tad skubiai pabėgo ir pardavėjas galėjo padėti tarnaitei išvengti nepatogios situacijos. Šis kilnus įvykis sužavėjo merginą ir ji jau į pardavėją žiūrėjo meiliomis akis.
Meilė gimsta netikėtai, o būtent tai ir nutiko šioje situacijoje. Bonadisa pasiliko gyventi pas turgaus pardavėja ir kasdien keliaudavo patikrinti ar neatsirado įėjimas į požemius. Laikas bėgo, poros jausmai stiprėjo ir tarnaitė su pardavėju sutarė susituokti. Artėjant vestuvėms, Bonadisa vis rečiau ateidavo ieškoti požemio karalystės įėjimo, o galų gale ir užmiršo apie savo pareigas požeminiui Kaunui.

Viskas būtų pasibaigę puikiai, tačiau vestuvių dieną, tarnaitė ėjo Kauno centrine gatve ir sutiko karalaitę….

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.


Penkių kačiukų legenda

Nesvarbu kuomet - vis tiek neatsiminsit, bet Kaune gyveno penki kačiukai, kurie atstovavo penkias skirtingas Kauno puses. Penki kačiukai, kiekvienas iš skirtingo skersgatvio. Visi turėjo žydras akis, bet buvo visiškai skirtingų spalvų. Naktimis jie susirangydavo teatro krėsluose, o dienomis jie vaikščiojo miesto gatvėmis ir šnypštė ant per daug sau leidžiančių miestelėnų.

Gyveno jie Kauno muzikiniame teatre, orkestro duobėje. Čia gulėjo tūkstantis siūlų kamuoliukų, ant stalo visuomet stovėjo vandens stiklinė, kurią vis numesdavo vienas iš kačiukų, o vakarais buvo galima juos sutikti bufete su taure pieno.

Ilgai miestas gyveno po pūkuotu kačiukų valdymu. Manome, jog būtent tuomet jie buvo pradėti piešti ant miesto paviršių. Kačiukai ramiai valdė miestą, džiaugėsi savo diena, tačiau vieną vakarą, grįžę po įprastinės pieno stiklinės, nerado nei siūlų kamuoliukų, nei stiklinės ir nejuokais įniršo. Jie pradėjo ieškoti tų, kurie buvo užtektinai drąsūs erzinti katinėlius. Apibėgę visą miestą, prišnypštę ant kiekvieno praeivio ir prakniaukę savo balsus, kačiukai grįžo nieko nepešę. Nejuokais įpykę, kačiukai nusprendė neieškoti kaltų, o verčiau keršyti visam miestui iš karto. Kačiukai buvo gudrūs, tad paėmė vieną adatą, inkrustuotą deimantais, įvėrė į ją paskutinį jų siūlą ir pakabino ant pagrindinio Kauno tilto.

Kelias dienas adata ten kabojo ir niekas nedrįso jos paliesti ar bandyti suprasti kokia jos paskirtis, tačiau vieną dieną nušvito saulė ir kaitrus jos spindulys atsimušė į deimantinę adatą. Neįtikėtino ryškumo šviesa nušvietė miestą ir iš dangaus ėmė byrėti aukso gabaliukai. Iš pradžių žmonės džiaugėsi auksu ir bėgo į lauką jo rinkti, tačiau ne viskas, kas auksu žiba, neša laimę - iš dangaus krentantis taurusis metalas pradėjo žaloti žmonių galvas ir turtą. Žmonės ėmė sukti galvas, kaip apsaugoti savo nuo blizgančios krušos, kuri jau toli gražu, nebebuvo valiuta.

Viską išgelbėjo vienas berniukas, sumąstęs surinkti visą Kauno skardą ir virš miesto sukalti skardinį stogą. Skardiniam stogui atsiradus, visi miestelėnai subėgo su juo ir išlaukė auksinio lietaus baigties. Miestas grįžo į kasdienybę, žmonės turėjo daug aukso, o kačiukai liko tolima istorija, tik jų veidai ant sienų ir tiltų primena apie jų laikus.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Rokų


Perkūno sloga

Kai dar Garliavos apylinkėse gyveno Saulė… sugriaudėjo Perkūnas. Iš dangaus pradėjo kristi vanduo ir ledas. Visi galvojo, kad Perkūnas supyko ir siunčia visus į pražūtį. Realybė buvo tokia, kad Perkūnas visai nesupyko - buvo gripo epidemija ir Perkūną užpuolė sloga.

Sloga tęsėsi 7 dienas ir 7 naktis, situacija negerėjo - Perkūnas ėmė čiaudėti ir kosėti, kas sukėlė milžinišką liūtį su griaustiniu, žaibais ir trenksmais. Garliava tapo pelke, kurios ilgis ir tūris buvo neišmatuojamas. Žmonės pradėjo verkti ir prašyti kitų Dievų pagalbos. Žmonių raudas išgirdo Saulė ir suprato, kad jeigu nesiims kažko, tuomet Perkūno liga gali pablogėti ir žmonės bus pasmerkti pražūti.

Prisirinkusi savo šiltų spindulių, Saulė susirado išsękusį Perkūną ir ėmė jį gydyti spindulių terapija. Perkūnas pasveiko, pelkė išdžiuvo ir jos vietoje atsirado Šimtmečio parkas.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos


Ašaros

Išaušo gražus liepos rytas. Nemuno ir Neries santakoje, didžiulė keista būtybė išniro iš vandens ir apgaubta rasos lašelių pajudėjo link miesto centro.

Ši būtybė mieste gyveno jau begalę metų ir nors buvo milžiniška - prisibijojo miestiečių, nes prieš daugelį dešimčių metų jie bandė sumedžioti neatpažintą gyvybę. Nepaisant to, būtybė ilgai vaikščiojo pirmyn-atgal Nemuno dugnu ir sukaupė drąsą išnirti, nustebinti Kauną savo protingumu ir išmokyti gyventojus istorijos. Istorija ir pasakojimai visuomet domino būtybę ir tai buvo jo aistra nuo pat gimimo, kuomet pradėjo svajoti apie galimybę istorijos mokyti kitus.

Po šitiek metų išnirusi būtybė įkūrė istorijos mokyklą, tačiau niekas joje nenorėjo mokytis, mat bijojo, kad juos užpuls ir suės. Būtybė nesuprato šios baimės ir abejingumo - jis tikrai nenorėjo būt gąsdinti, o kaip tik siekė padėti. Iš to liūdesio jis ėmė verkti ir užtvindė visą Kauno senamiestį. Ašarose maudėsi visi pastatai, gatvės, rotušė, o Vytauto bažnyčia buvo apsemta tiek, kad šventikai altoriaus ieškojo po vandeniu.

Peršlapę miestiečiai susirinko ant aukščiausios miesto kalvos. Juos čia ir užtiko raudojanti būtybė ir nudžiugo, jog dabar turės puikią galimybę pakalbėti su miestiečiais. Jis greit nustojo verkti, nusiramino ir pradėjo pasakoti miesto istoriją ir legendas, o miestiečiai supratę, kad nėra kur dėtis - pradėjo klausytis. Būtybei bepasakojant apie įvairius amžius, epochas ir įvykius vanduo nuslūgo. Miestiečiai nesiskubino bėgti namo - išklausė iki pabaigos visą istoriją ir nuo to laiko sutaria su būtybe. Dažnai susirenka santakoje, atsisėda ant kranto ir klauso istorijų apie Kauną ir viską kas vyko aplinkui.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos


Uodega darže

Tai įvyko Kauno rajone.

Pagyvenęs gyventojas pastebėjo keistą milžinišką uodegą kyšančią pačiame jo daržo viduryje.
Jis nusprendė eiti palei uodegą ir surasti kam ji priklauso.

Besekdamas žvynus ir iškišimus suprato, kad stovi ant uodegos savininko kupros.
Tai buvo mitinis monstras, apie kurį šis gyventojas girdėjo pasakojimus visą savo gyvenimą.
Lėtai kupra pradėjo judėti ir į gyventoją pažvelgė dvi žibančios akys.

Ko ieškai, žmogau? - suskambo balsas.

Aš tik bandau suprasti kodėl tavo uodega mano darže, - nepasimetė gyventojas.
O aš pabėgau nuo miesto šurmulio - labai vargina triukšmas mane, - atsiduso monstras.
Nieko daugiau ir neįvyko.

Gyventojas grįžo namo, o monstras patraukė savo uodegą nuo gyventojo daržo.
Visiems kartais reikia poilsio.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos


Neįprastas rytas

Vieną saulėtą vasaros rytą nutiko šis tas neįprasto. Pamačiau keistą būtybę, nepanašią į įprastą gyvūną. Tai buvo aukščio sulig dinozauru ir kailio lyg katės pabaisa, kurią pamačiau gyvenančią vandenyje, kol vaikščiojau ties Nemuno krantu, artėdamas link Santakos.

Buvo baisu.

Jis pažiūrėjo man į akis, kraupiai ir nuožmiai. Nuo to žvilgsnio man pašiurpo oda ir nuo to laiko aš nepamenu kas vyko - aš atgavau sąmonę, bet stovėjau jau kitame Nemuno krante.

Tik viena mergina stebėjusi mane iš šono pasileido tekina link manęs. Ji pradėjo pasakoti kas nutiko, bet vos tik pradėjo man aiškinti kaip aš nustėrau ir būtybė pradėjo artėti link manęs, stipriai užtemo dangus, vandenyje pradėjo kilti sūkuriai ir mergina pamačiusi kažką už manęs liko be žado. Pradėjau ją purtyti ir ji paklaikusiom akim atbudo. Tuomet pasileido tekina iki kranto krašto ir puolė į vandenį.

Nuo to laiko daugiau nieko nemačiau. Niekas nematė. Mergina dingo, o Kauno pabaisa liko tik istorija, kurią pasakoju kiekvienam sutiktam.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos.


Tamsiausia naktis metuose

Tai buvo tamsi tamsi naktis, turbūt pati tamsiausia naktis metuose. Per ją įvyko nepamirštamas įvykis, kuris po to buvo pasakojamas dar daug daug metų.

Viskas vyko Garliavoje. Tuo metu ten trumpam buvo apsistojęs baisus, gal 15 metrų aukščio padaras. Raudonasis monstras, kaip jį praminė kiemų vaikai. Jis buvo tamsiai raudonas, žvilgantis ir buvo baisiausiai liūdnas, nes labiausiai gyvenime jis nemėgo būtent raudonos spalvos.

Ši būtybė buvo gan sociali, tad nusprendė, kad geriausias sprendimas bus, jeigu jis pasikvies savo pusbrolį drakoną iš Lenkijos, kad šis sugalvotų kaip pasikeisti kūno spalvą, kad Garliavos vaikai į jį pirštais nebadytų ir Raudonuoju monstru nevadintų.

Pusbrolis iš Lenkijos apsilankė ir sėdėdamas ant transformatorinės, sumanė, kad Raudonąjį būtų galima perdažyti.
Kadangi, buvo tamsiausia naktis metuose, niekas nepastebėjo kaip tamsoje, viena būtybė perdažė purškiamais dažais kitą būtybę, palinkėjo sėkmės ir išskrido atgal į savo šalį.
Išaušo rytas ir Garliavos apylinkėse, į mokyklą ėjo vaikai, o gatvėse, lyg pasipūtęs kovas vaikščiojo Mėlynasis monstras.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos.


Istorija apie Vamzdžių

Seniai seniai, prieš kelis šimtus metų, kai Kaune dar nebuvo vandentiekio, buvo pilna gamtos, mažai pastatų, o dar mažiau vamzdžių… Vanduo pats pasirinkdavo kaip tekėti - upėmis, upeliais, gatvėmis ar kelkraščiais. Nelabai buvo aišku kas gyveno šitame Kaune, nes žmonės gatvėmis nevaikščiojo.

Visą tą vandens sistemą koordinavo mistiškas vyrutis vardu Vamzdžius, kuris turėjo keturias rankas ir beveik 50 kojų, kad būtų lengva vaikščioti nuo vienos vietos į kitą ir valdyti vandens srautus. Vamzdžius valdė upes ir upelius, balas ir kūdras, vamzdžius, nutekamuosius griovelius ir kranelius.
Vieną dieną miestan atėjo sausra. Vanduo beveik pradingo. Ant kalno išdžiuvo medžiai, kurie prilaikė akmenis. Akmenys nuriedėjo nuo kalno ir snaudžiančiam Vamzdžiui prispaudė bent puse kojų. Prispaustas Vamzdžius nežinojo ką daryti, o upės džiuvo kiekvieną sekundę. Vamzdžius suprato, kad vienintelis būdas grąžinti tėkmę - priverkti ir užpildyti miestą savo ašaromis.

Apimtas gilios depresijos, nuo ilgų metų vienatvės, Vamzdžius ašaras matė kaip išsigelbėjimą. Jis rėkė, klykavo, burbuliavo, bet niekaip neišėjo priverkti tiek, kad sausros sukelta problema išsispręstų. Nors buvo labai ankstyvus rytas ir visi galbūt kažkur gyvenantys miestelėnai miegojo, tačiau viena anksti pakilusi mergaitė Vamzdžiaus raudas išgirdo ir atbėgo link pagalbos šauksmo.
Nelaimėlis išgirdo žingsnių traškesį ir įsižiebė kvailių motina Viltis. Mergaitė visgi nebuvo iš gerųjų žmonių tarpo - ši mergaitė mėgo viską naikinti ir deginti. Ji prisėlino už Vamzdžiaus nugaros ir užkūrė laužą. Negana to, kad Vamzdžiaus šlaunys pradėjo svilti, ašaros ėmė ir išgaravo.

Istorija gerai nesibaigė - Vamzdžius ir liko prispaustas kažkur kanalizacijose, o Kaune viskas pasikeitė ir gatvėmis upės ir upeliai nebebėga.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.


Deivė ir Kauno undinės

Kažkada, kai dar Kauno pilis buvo stipri ir galinga bei upėse aplink ją plaukiojo laivai… Kažkada, kai undinėlės viliojo paauglius į Nemuno gelmes ir visi dar atsiminė JĄ - archajišką būtybę su žmogaus kūnu ir kolibrio galva. Deivę, kurios balsas kėlė isteriją ir paniką, todėl žmonės ją išvydę užsidengdavo ausis.

Nors dievybės balso bijojo visi, ji buvo gerbiama Kauno apylinkėse. Tik jos dėka undinės neįsiveržė į miesto kanalus. Tik jos dėka mieste vis dar buvo galima drąsiai gyventi, savaime suprantama, laikantis Deivės taisyklių.

Nepaisant to, kad miestą globojo Deivė, kerštingos undinės kiek toliau nuo Kauno pilies paplaukę išlipo krantan ir įsitraukė į gelmes vienintelę dievybės mylimą būtybę - kurčią šuniuką Myšką, kurį Deivei buvo dovanojęs miesto valdovas, suprasdamas, kad Deivės balsas yra pražūtingas ir kad būtent dėl šios priežasties ji iki tol negalėjo nieko mylėti. Čia viskas ir apvirto aukštyn kojomis.

Deivė pasiuto - negalėdama dėl savo žudančio balso komunikuoti su kitais, ji naktį nagais miesto sienose išraižė prašymus miestelėnams: padėti atgauti jos mylimiausią šunelį.

Miestas susirinko į vieną vietą ir kartu kūrė planus kaip Deivei grąžinti jos brangenybę. Kauno valdovas, nors ir sumanus žmogus, nežinojo kaip ištraukti šunelį ir neprarasti miestiečių gyvybių, tad visiems teko imtis vientelės pasiūlytos išeities - išvilioti undines į krantą ir tikėtis, kad šios susitars su miestiečiais.
Daug informacijos apie šio susitikimo eigą neturime, tik žinoma, kad Undinės paprašė žemės prie pat kranto, kur įsirengė plaukiojimo sausumoje vietą, Deivė savo šunelį atgavo, o miestiečiai ir toliau gyveno Kaune.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" @ Blaster metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai.


Raudonoji karalystė

Ten, už 5 piliakalnių, ties nesuskaičiuotu Nevėžio vingiu, stūksojo sodrių plytų Raudonoji Karalystė. Karalystė turėjo tokį pavadinimą todėl, kad pagrindinė valiuta, kurią visi naudojo, buvo plytos. Mažos, raudonos plytos.

Vargingiausias Raudonosios Karalystės pirklys buvo Beplytis Jonas, kuris prekiavo Nevėžio slėnio sraigėmis. Jis buvo toks vargingas, kad net jo namas neturėjo nė vienos plytos. Ką namas, jo krosnis buvo medinė ir jis tuo didžiavosi - girdavosi kaimynams, kitiems Karalystės pirkliams.

Vieną saulėtą miestelis nusprendė padaryti gerą darbą ir "už nieką" apdovanojo Beplytį Joną plytomis. Vargšą, jau Suplytį Joną, ištiko egzistencinė krizė: kaip pasielgti? Ar pasistatyti prabangius raudonų plytų namus ir išsižadėti visų savo pagyrų ar nusipirkti geriausią Raudonosios Karalystės moterį?

Suplytis Jonas pasirinko nusipirkti Mūrauskų Anelę, o kartu su ja pasistatyti didžiulę raudonų plytų pilį. Mūrauskų Anelė ir Suplytis Jonas sumūrijo prabangų rūmą ir jis tebestovi iki šių laikų.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" @ Blaster metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai.