Penkių kačiukų legenda
Nesvarbu kuomet – vis tiek neatsiminsit, bet Kaune gyveno penki kačiukai, kurie atstovavo penkias skirtingas Kauno puses. Penki kačiukai, kiekvienas iš skirtingo skersgatvio. Visi turėjo žydras akis, bet buvo visiškai skirtingų spalvų. Naktimis jie susirangydavo teatro krėsluose, o dienomis jie vaikščiojo miesto gatvėmis ir šnypštė ant per daug sau leidžiančių miestelėnų.
Gyveno jie Kauno muzikiniame teatre, orkestro duobėje. Čia gulėjo tūkstantis siūlų kamuoliukų, ant stalo visuomet stovėjo vandens stiklinė, kurią vis numesdavo vienas iš kačiukų, o vakarais buvo galima juos sutikti bufete su taure pieno.
Ilgai miestas gyveno po pūkuotu kačiukų valdymu. Manome, jog būtent tuomet jie buvo pradėti piešti ant miesto paviršių. Kačiukai ramiai valdė miestą, džiaugėsi savo diena, tačiau vieną vakarą, grįžę po įprastinės pieno stiklinės, nerado nei siūlų kamuoliukų, nei stiklinės ir nejuokais įniršo. Jie pradėjo ieškoti tų, kurie buvo užtektinai drąsūs erzinti katinėlius. Apibėgę visą miestą, prišnypštę ant kiekvieno praeivio ir prakniaukę savo balsus, kačiukai grįžo nieko nepešę. Nejuokais įpykę, kačiukai nusprendė neieškoti kaltų, o verčiau keršyti visam miestui iš karto. Kačiukai buvo gudrūs, tad paėmė vieną adatą, inkrustuotą deimantais, įvėrė į ją paskutinį jų siūlą ir pakabino ant pagrindinio Kauno tilto.
Kelias dienas adata ten kabojo ir niekas nedrįso jos paliesti ar bandyti suprasti kokia jos paskirtis, tačiau vieną dieną nušvito saulė ir kaitrus jos spindulys atsimušė į deimantinę adatą. Neįtikėtino ryškumo šviesa nušvietė miestą ir iš dangaus ėmė byrėti aukso gabaliukai. Iš pradžių žmonės džiaugėsi auksu ir bėgo į lauką jo rinkti, tačiau ne viskas, kas auksu žiba, neša laimę – iš dangaus krentantis taurusis metalas pradėjo žaloti žmonių galvas ir turtą. Žmonės ėmė sukti galvas, kaip apsaugoti savo nuo blizgančios krušos, kuri jau toli gražu, nebebuvo valiuta.
Viską išgelbėjo vienas berniukas, sumąstęs surinkti visą Kauno skardą ir virš miesto sukalti skardinį stogą. Skardiniam stogui atsiradus, visi miestelėnai subėgo su juo ir išlaukė auksinio lietaus baigties. Miestas grįžo į kasdienybę, žmonės turėjo daug aukso, o kačiukai liko tolima istorija, tik jų veidai ant sienų ir tiltų primena apie jų laikus.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!” metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Rokų