Sesės dovana

– Laba diena, ponia Chaja! (sužvangėjusiam žalvariniam varpeliui, pro duris įžengė nenustygstančioji Ida)
– Labas, Ida!
– Rachelė sakė pas jus užeiti…
– Taip, Ida. Tavo sesė Ieva nusprendė tau padovanoti gimtadienio dovaną. Siūsim tau suknelę!
– Ach! Kaip šaunu! Ji nuostabi!
– Kokios norėtum spalvos?
– Seniai svajoju apie avietinės spalvos suknelę…
– Puiku. O dabar aš tave išmatuosiu.

*** Kol Rachelės mama matavo Idą, mergina pradėjo svajoti ***

– Ponia, Chaja, ar galėtumėte man patarti?
– Ar tai siuvimo klausimu?
– Oi, ne… Aš vis pagalvoju, koks turėtų būti jausmas – meilė?
– O, tu dar labai jauna, Ida. Kai jis ateis, tada suprasi.
– O jeigu jis niekada neateis?
– Manau, kad tokiai charizmatiškai merginai, kaip tu, jis tikrai ateis. O kokios tu, norėtum antros pusės?
– O… Mano svajonių vaikinas yra atlapaširdis, jis man papasakotų viską, ką galvoja. Pasidalintų savo mintimis ir svajonėmis. Mes būtume ne tik mylintys vienas kitą, bet ir draugai…
– Labai gražios svajonės, Ida…
– Aš tik bijau vieno, p. Chaja.
– Ko, Ida?
– Kad jis bus man neištikimas.
– O tavo mintys ne tik šviesios, bet ir tamsios… Ir jeigu jis tau būtų neištikimas, ką darytum?
– Tada jis skristų per bortą!
– Ida, kartais meilė nuginkluoja…
– Norite pasakyti, kad turėčiau jam atleisti?
– Manau, kad tik tu, viena žinosi atsakymą.
– O kaip jūs pasielgtumėte su ponu Chaimu?
– Geras klausimas, Ida. Tiesą sakant, iki šiol, apie tai nesusimąsčiau. Santykiuose labai svarbus abipusis pasitikėjimas. Aš pasitikiu savo vyru.
– Manau, jog ponas Chaimas jūsų niekada neišduotų, jis pernelyg protingas žmogus ir labai jus myli.
– Aš labai tikiuosi, Ida.

– Bet aš vieną dieną jį sutiksiu, kažkur, kada nors… Jei reikės – apkeliausiu visą pasaulį…
– Ida, vaikinai turi ieškoti merginų. Mąstai labai netradiciškai. (ponia Chaja nusišypsojo)
– Jeigu jau moterys gali balsuoti, tai aš galėsiu susirasti pati vaikiną.

*** ,,LYGYBĖS, LYGYBĖS!" – už lango, Laisvės alėjoje, žygiavo moterų minia su plakatais, šaukiančiais: ,,Lygybės!" ***

– Na, pavyzdžiai rodo, kad viskas keičiasi.
– Taip! Aš pati išsirinksiu vaikiną.
– Linkiu, kad jis būtų tavęs vertas!
– Ačiū!
– Suknelė bus po mėnesio.
– Per patį gimtadienį! Labai lauksiu!
– Ačiū už pokalbį, Ida.
– Geros dienos, ponia Chaja!
– Iki pasimatymo, Ida! Perduok, mamai linkėjimus!
– Būtinai!

*** Išėjusi per duris, Ida pamatė kažką, lesinantį miesto balandžius. Paukščių buvo tiek daug, kad nesimatė net paties žmogus ***

,,Sesės dovana", pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Švytintis miestas

" ir kartais , sutemus , virš miesto mes galime išvysti švytėjimą - tai žvėris pakyla iš požemių , kad saugotų Kauną nuo negandų , kaip tai daro jau daugelį šimtmečių "tai pamenu iš mano močiutės pasakų , kai buvau mažas . Ji pasakojo , jau sutemus grįžinėjo namo palei Nerį , kai netikėtai kitoje pusėje upės išvydo iš po žemių iškylantį siluetą - šviečiantį , auksinį žvėrį , kuris pakilo aukštyn virš miesto , tačiau jai tada pasirodė labai baisu , todėl tekina parbėgo namo ...ir tik vėliau man gimus tai tapo pasaka apie auksinį žvėrį sauganti Kauną.. Ir taip toliau...


Muzika Senamiestyje

– Iš kur ta muzika?

*** Rachelė žengia Senamiesčio grindiniu, atkreipdama dėmesį į kažkur skambančią smuiko muziką. ***

Šalia ,,Mėsininkų" sinagogos stovi jaunas vaikinas, griežiantis smuiku. Natanas pamatęs artėjančią Rachelę, nusprendė parodyti viską, ką moka geriausiai.

– Hm… Dabar pavasaris, o jis groja A. Vivaldžio ,,Žiemą". (pagalvojo Rachelė)
– Panele, gal jums ką nors pagroti?
– Aš neturiu pinigų.
– Man nereikia iš jūsų pinigų. Aš tik noriu jums pagriežti smuiku.
– Grokite, ką mokate, aš paklausysiu.
– Sakote jums patinka A. Vivaldis?
– Taip, patinka.
– ,,Žiema"?
– Tiesą sakant, ,,Vasara".
– Tuomet dovanoju jums, šį kūrinį!

*** Vaikinas pagrojęs kūrinį, nusprendė prisistatyti. ***

– Mano vardas Natanas. Oi! Nepabėkite panele!
– Aš labai skubu.
– Na, pasakykite, bent savo vardą!
– Esu Rachelė.

*** Natanas paėmęs Rachelės ranką, švelniai prikišo lūpas virš jos, bet nepabučiavo, tik pasisveikino, kaip pridera. ***

– Gal galėčiau jus pakviesti kakavos?
– Aš nesusitikinėju su vaikinais.
– Tai bus pirmas kartas.
– Jūs labai užsispyręs. (Rachelė šyptelėjo)
– O gal visgi sutiksite?
– Na, jei pasiimsite ir smuiką…
– Oi, būtinai. Aš be jo niekur neinu!
– Na, gerai.
– Rytoj 14 val ,,Konrado" kavinėje.
– Gerai. Tuomet iki!
– Iki pasimatymo, panele, Rachele!

*** Rachelė nuėjo į sinagogą. Žiūrėdama į aron kodešą, visą laiką tik ir galvojo apie smuiko muziką, kurią girdėjo griežiant Natanui. ***

,,Muzika Senamiestyje" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


BAIMĖ

*** Lėtai barbena lietus. Tamsu ir niūru. Šalta. Šešėlis sliūkina pirmyn atsargiai dairydamasis į šonus – rodos niekas neseka. Šiandien ta diena kai jis pamatys Žvėrį. Pamatys tikrą gyvą legendą. Siauros ir tamsios Kauno senamiesčio gatvelės dvelkia nepaaiškinama baime. Baimės kvapas tvyro visur. Praeivis jautė kaip ji smelkiasi į visas jo kūno ląsteles ir stingdo jau ir taip sužvarbusį kūną. Bet jis eina pirmyn. Jis nepasiduos tai įkyriai jį apimančiai visagalei baimei.Jis turi susitikti su Žvėrimi. Privalo, kitaip visam miestui kils pavojus. Ir tas pavojus yra realus. Jis privalo apie grėsmę pranešti miestą saugančiam Žvėriui. Pasukus link Šv.Jurgio bažnyčios Šešėlis sustojo. Vėjo blaškomos gatvės apšvietimo lempos metė ilgus šešėlius, kas dar labiau kėlė šiurpą. Šešėlis apsidairė – pasigirdo tylus vos vos girdimas šnopavimas. Jį vis dėlto seka? O gal tai tik įsiaudrinusi fantazija? Šešėlis bandė nurimti, tačiau baimė išdavikiškai pakirto kojas, o širdis dunksėjo taip, jog rodėsi tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Jis nesėkmingai bandė kovoti su vis stiprėjančiu baimės jausmu, bet baimė buvo už jį galingesnė. Jis jautė kaip kojos prisipildo švino, ima drebėti visas kūnas, o beprotiškos mintys sukasi galvoje nesvietišku greičiu. Šešėliui atrodė, kad dar kelios akimirkos ir jis išprotės. Šaltas prakaitas žliaugė per visą kūną. O iki tikslo buvo likę vos keli žingsniai… Tik staiga jis suprato, kad tai viskas. Galas. Vis garsėjantis šnopavimas nenumaldomu greičiu artėjo link jo… Žvėrie, tu turi žinoti vieną paslaptį, kuri išgelbės ir tave, ir Kauno miestą nuo prakeiksmo. Tau tik tereikia…***

Lietaus lašai tingiai kapsėjo ant susmukusio kūno. Tin tin. Tin tin. Nuo vandens sumirkęs lietpaltis dengė sumaitotą žmogaus kūną. Kraujas praskiestas vandeniu rangėsi smulkia gyvačiuke tolyn gatve tai apibėgdamas smulkius akmenukus, tai nunešdamas kažin kieno pamestas šiukšles. Smagiai dardėdamas žemyn , staiga upelis sustojo – jam kelią užvėrė nuotekų anga. Akimirką lyg padvejojęs, jis visu greičiu nėrė žemyn.***

Žvėris prabudo nuo nepaaiškinamo kvapo, kuris tvyrojo ore. Ir staiga Žvėris suprato, kad tai mirties kvapas. Kvapas naujos aukos kraujo. Žvėris suvaitojo. Jo šauksmas, kupinas ilgesio ir beprotybės perskrodė Kauno požemius. Skausmas, baimė ir supratimas, kad tu nieko negali pakeisti, atėmė iš Žvėries paskutinę viltį Ir jis suprato, kad tai vėl tęsis…


Apie Kleboniškio Mišką

Kleboniškio Miškas yra įsikūręs šiauriniame Kauno pakraštyje. Vieta ideali: toli nuo miesto šurmulio, švelniai apkabintas Neries, pagarbiai išlaikantis atstumą nuo Nemuno. Niekas tos milžiniškos medžių kolonijos nė nevadina mišku, ji žinoma kaip parkas. Tik parkas.
Vietiniai paisto visokias pasakas, sumišusias su vienu kitu tikru faktų: užkasti lobiai, caro laikų tvirtovės, Smetona medžiojantis ant žirgo... Sako, seniausia miško pušis yra net 247 metų senumo. Magnetinis kalnas miško centre neva veikia kompasą, suklaidina jį net 11 laipsnių. Toks reiškinys įvardija Kleboniškio kalną kaip magnetinę anomaliją.  Vietiniai tiki, kad miške trykštantis šaltinis yra jaunystės eliksyras. Senas eigulys pasakojo, kaip briedžio ragai ėmė žėrėti, jam atsigėrus šaltinio vandens,  gyvūnas atjaunėjo eigulio akyse. Žmonės rikiuojasi į eilę vandens pasisemti, sako, jis mėnesį laiko stovi ir nepažaliuoja. Kava su juo skanesnė.
Tik parkas. 
Sunku nepastebėti, kas ir koks iš tikrųjų yra Kleboniškio Miškas. Tačiau dauguma žmonių nepastebi, kad tai gyvas organizmas, alsuojantis visiškai šalia mūsų. Dėl nelauktai susiklosčiusių aplinkybių man šitai teko patirti pačiai. Tikiuosi, ir kiti žmonės sužinos, kokį nepaprastą kaimyną turi mūsų miestas.
Prieš penkiolika metų atsidūriau duobėje. To meto save lyginčiau su vikšriuku, kuris galvojo, kad tuoj pavirs drugeliu. Tačiau kažkas nutiko ir pradėjau jaustis ne kaip drugelis, veikiau kaip sliekas. Niekas nedžiugino, jaučiausi sustingusi, visa nutirpusi, sugrubusi. Aplinkiniai konstatavo, kad praradau gebėjimą gėrėtis, įkritau į duobę. Iš tiesų įkritau. Eigulių rajone, netoli namų. Šlumšt. Sėdžiu tamsoje, širdis daužosi iš baimės. Iš baimės! Vadinasi, galvoju, nors vieną emociją dar jaučiu. Skatinama baimės imu judėti, rankomis iriuosi tarp šaknų, ropoju keliais į priekį. Ankšta, vietos mažai, bet baimė tartum propeleris stumia mane į priekį, ir aš galiausiai išsiropščiu iš duobės. Suvokiu, kad nesu toje pačioje Eigulių vietoje, kur įkritau į ją. Aplink tamsu, nei namų, nei miesto žiburių. Virš manęs mėlynas, keistai nušvitęs dangus, aplinkui miškas. Ilgai reikės eiti namo, į Eigulius, galvoju, stengdamasi nuvyti kraupesnę minti, kad per kažkokį požeminį tunelį ką tik atropojau į Kleboniškio Mišką.
Išgirstu balsą, balselį, kažkur apačioje, ant žemės, prie pat mano kelių:
„Uch, ech, ausys... Ir tos pasidavė“. Balselis sklinda iš vabalo. Krypūnėlis sunkiai krypuoja, žeme velka vieną koją. „Nu, nieko negirdžiu, spengia nors tu ką!“. Galiu prisiekti, kalba vabalas.
Atsisėdu. Ničnieko negirdžiu, sakau sau, ir pamažu imu dairytis, kad panika proto neužvaldytų. Esu buvusi Kleboniškio Miške, tačiau šįsyk jį vos atpažįstu. Nežinau, ar dabar jis visai kitaip atrodo, ar prieš tai mažai ką buvau įsidėmėjusi. Nors ir naktis, tačiau Miškas po mėnuliu šviesus, dangus kone žydras. Sodrios žalios samanos po mano kojomis lyg linguoja, medžiai ir krūmai išdidžiai šakas iškėlę man lyg mojuoja, juose medžioja įvairiausi naktiniai vabalai, paukščiai ir kiti gyviai. Viskas pulsuoja tuo pačiu ritmu, atrodo aplink daug mažų gyvybių, bet visos – vienas organizmas. Konstatuoju, kad krisdama į duobę susitrenkiau galvą. Panika lengvai trukteli mano mintis.
„Atsiprašau, pasitraukite, jūs blokuojate mūsų taką, - į mane suraukus antakius spokso skruzdėlė, o už jos – visas jų būrys. - Kas įvyko?... Kodėl užlaiko?... Nespėsim viską sunešioti prieš vakarienę..“.
„Labai atsiprašau.“ Atsistoju ir pradu trauktis, galiausiai dedu į kojas. Griebiu paniką už rankos.
Pribėgu Kleboniškio šaltinį, sustoju sunkiai alsuodama. Apsidairau, ir vėl tas pat jausmas, kad viskas aplinkui gyva. Nusiraminu.
Suprantu, kad tai nėra taip baugu, kaip iš pradžių konstatavo mano protas. Prisimenu: panašų jausmą esu patyrusi pasikartojančiuose vaikystės sapnuose. Tik sapnuodavau ne gyvą mišką, o gyvą namą. Pamenu, atsidūrusi jame pajusdavau, kad kiekvienas baldas, paveikslas ar vazono gėlė vibruoja, tarsi būtų sklidini gyvybės. Esu tai sapnavusi, gal ir dabar tai tik sapnas?
Pastebiu prie šaltinio didžiulį žvėrį. Briedis. Sustingstu iš baimės. Jis godžiai atsigeria šaltinio vandens, pasuka galvą į mane ir... pamerkia kairę akį. Suglumstu, regis, net kvailai nusišypsau. Briedis lėtai nupėdina į miško gilumą.
„Kodėl stovi kaip mietą prarijusi?“
„Atsiprašau?“ - apsidairau, nesupratusi, kas mane kalbina. Įtariu, kad medis dešinėje.
„Ko veidas ištįsęs?“ – klausia krūmas iš priešingos pusės.
„Man mirktelėjo... biedis?“
Nesuvokiu, kodėl prasižiojau apie briedį, o ne apie faktą, kad kalbu su medžiais ir krūmais.
„Klajūnas? Jo kairės akies nervas sušlubavęs, - atsako voverė tupinti ant krūmo, -  tave pamačiusi jo akis turbūt mechaniškai truktelėjo. Didelis žvėris, bet bailus.“
Voverė nervingai apsidairo ir dingsta tarp šakų.

Ne protu, o intuicija pradedu suvokti, kad Kleboniškio Miškas kalbasi su manimi per kiekvieną augalą, spyglį, gyvūną, net šešėlį.
„Tai gal tik pasirodė, kad briedis man pamerkė akį?“ - įsidrąsinu.
„Kartais briedis yra tiesiog briedis“, - gūžteli pečiais Miškas.
Medžių lapai sušlama, suvirpa, galiu prisiekti, kad išgirstu krizenimą. Galiausiai Miškas garsiai nusikvatoja. Ir aš nusijuokiu, atsistoju ir patraukiu toliau.
„Kodėl aš čia? Kas man nutiko?“
„Nieko nenutiko“, - klykteli naktinis paukštis virš galvos.
„Negi normalu įsmukti į duobę ir išrėplioti iš jos miške? – vėl nubunda mano draugė panika.
„Normalu, nenormalu... Manai, kad egzistuoja tiktai du pasirinkimai?“ – klausia Miškas.
„Aš atsidūriau čia todėl, kad praradau... gebėjimą gėrėtis?... Tai jau paskutinė stadija, man šakutės?..“
Po manimi sulinguoja Magnetinė kalva, Miškas ir vėl sukikena.
 „Niekados ir niekam nebūna šakutės, nes tu negali tiksliai žinoti, kas tau nutiks kitą minutę. Taip, įmanoma nuspėti kai kuriuos įvykius, dažnai tie spėjimai pasitirvintina, tačiau ne visada. Įsidėmėk – tikrai ne visada. Gyvenimas dažnai nustebina. Ir suvokimas, kad ne viskas yra tavo rankose, kad ne viską tu gali numatyti, tasai suvokimas turi tave išlaisvinti.“ Mano apatinė lūpa suvirpa, jaučiu, tuoj pravirksiu. Nežinau, ar dėl to, kad esu pakylėta, ar kad pagailo savęs.
„Ką man daryti?“ - kuždu.
„Dabar tavo darbas yra vienas – būti žemesnei už žolę. Gulėti ir laukti. Vis dėlto gulėti ne pasyviai, o taip tarsi tai būtų pagrindinis tavo darbas. Supranti – laukti lyg dirbti“, - švelniai sušnabžda Miškas.
Jaučiau, kažkas mano viduje sušyla. Baimė ima slūgti. Tolumoje išgirstu lengvą ūžesį, sakytum, šimto spiečių dūzgimą.
„Koks čia garsas?“
„Bitės darbuojasi.“
„Naktį? Kodėl nemiega?“
„Jos dirbą labai svarbų darbą, tvarsto žaizdas. Kartais jų būna tiek daug, kad ir ištisą naktį tenka triūsti. Šis darbas ilgas, reikalaujantis kantrybės.“
„Kieno tos žaizdos?“
„Visų – medžių, dangaus, žmonių.“
Ką gi, jeigu reikia tiktai tykiai ir kantriai gulėti kaip žolei ir laukti, šitai aš įstengsiu. Supratau, kad po daugelio dienų jau galiu šį tą pabaigti, o jausmas, kad vėl tikiu savimi, mane atpalaidavo. Atrodė, vidinis mano sugrubimas ėmė tirpti, sustingęs kūnas virptelėjo, pradėjo jausti šilumą.
Namo grįžau jau turėdama tikslą. Kasdien dirbau tiktai vieną darbą: stengiausi būti nuolanki kaip žolė,  nieko per daug nereikalavau nei iš savęs, nei iš kitų, tik kantriai laukiau, leidau dirbti pačiam darbui ir bitėms. Po keleto savaičių, o gal mėnesių, tiksliai nė nežinau, nes buvau užsiėmusi būtent tuo darbu, atslūgo mano sąstingis, grubūs liūdesio gniaužtai paleido mane.
Pamažu grįžo gebėjimas gėrėtis.
Grįžo netgi sustiprėjęs.
Vėliau radau eilėraštį, parašytą Eiguliuose, netoli Kleboniškio Miško, keletą metų prieš man gimstant:

Žydrą naktį – žiedas sprogo:
šlubas vabalas apkurto, smigo šnarančios skeveldros
į naktinių paukščių plunksnas;

bitės aviliuos nubudo, patalus kvapnius paliko,
plėšė drobules ir tvarstė
dangų ir šiltus medžius.
Atsitik taip – žiedas sprogo!
Varge varge, kas išdrįso
užminuoti pumpurėlį?
Gal tas aklas kurčias sliekas, kursai tūno tarp šaknų?
Ak tu slieke nevidone, slidžiakūni, pusiaproti,
žemės kirmine aklasai, nuostabusis bjaurybuk...

Tekstą padovanojo svetainės kaunolegenda.lt vartotojas.


Gulbių meilės istorija

Vienoje gražioje vietoje - ten, kur ošia pušynai ir teka sraunusis Nemunas, gyveno gulbių pora. Gulbės jau daugelį metų ištikimai, viena kitai, šokdavo meilės šokius. Savo ilgais baltais kaklais, žiūrėdamos viena kitai į akis, meiliai ir grakščiai, gamtos horizonte, nupiešdavo širdį.

Tai atrodė - lyg impresionistinis paveikslas, įrėmintas dviejų amžinai prisiekusių meilę, vienas - kitam, grakščiųjų paukščių.

Gulbės mėgo keliauti. Kai pakildavo - savo didingais sparnais - skrosdavo vėją, sukeldamos gūsius, idant, tai būtų tolydžio skrendantys aitvarai. O jų nuostabusis skrydis atkreipdavo dėmesį - kiekvieno esančio šalimais. Tyliosios gulbės, tik skrisdamos išleisdavo tuos nuostabiuosius garsus, it, tai būtų muzika ar bažnyčios varpas, akimirkai sustabdęs laiką.

Josios labiausia mėgo Nemuną, savo, rodos, niekuomet neišsenkantį gyvybės šaltinį. Sraunioji upė aprūpindavo gulbes ir kitus gyvūnijos pasaulio atstovus maistu - vandens augmenija, dėl kurios - ilgakaklės, ištiesusios laibuosius kaklus, nerdavo po gaivinančiu Nemuno vandeniu.

Nemunas - didžioji gulbių buveinė. Atstu perėdavo jauniklius, saugodavo nuo plėšrūnų. Gulbės pajutusios pavojų, plaukia tolyn nuo kranto. Tiktai upė - didysis prieglobstis - greičiausiai apsaugodavo mūsų lėtąsias ir grakščiąsias gulbes.

Jos buvo - tarsi balerinos, gracingais judesiais, šokančios vandeniu, vos liečiančios pirštų galiukais žemę.Arba teptukai - švelnių tapytojo rankos mostų, vinguriuojantys drobę.

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis


Žadinkime žvėrį!

Kauno mitinis žvėris – kas jo tikrą vardą pasakys? Ar gimė jis Kaune, o gal čia atkeliavo? Žinoma tik tiek, kad Kauno pilis ne dėl kryžiuočių pastatyta. Kauniečiai statė ją, kad iš bokštų galėtų stebėti žvėrį, kurio nugara kartas nuo karto pasirodydavo tai Nemune, tai Neryje. Ilgai netrukus gynėjai suprato, jog žvėries nereik bijoti, jis pats sergėjo Kauną ir padėjo tiek vietiniams tiek atvykėliams. Nusekus upėms, Hanzos pirklių laivai neretai užklimpdavo, bet jiems į pagalbą stodavo žvėris ir švelniai pastumdavo nuo seklesnės vietos.
Kauno mitinis žvėris nebuvo tik upių gyvis, o gal evoliucionavo per daugybę savo gyvenimo metų. Nors tik keletą teigią, jog matė žvėrį savo akimis, tačiau nemažai kalbėjo jaučiantys jo būvimą. Vieni bijojo, kiti didžiavosi, o treti kaimyniškai draugavo. Žvėris išnėręs iš upių gilumos sėlindavo Kauno gatvėmis ir gatvelėmis. Jis matė viską: Kauno nuodėmes Nemuno gatvėje, Laisvės alėjos šurmulį, Kauno prezidentūros tunelius ir marių atodangas. Laikais sunkiais gedėjo jis ištremtųjų ir bandė jiems padėt, bet pats nusilpęs jautėsi jisai, kai tiek aplinkui neteisybės. Užmigt gilaus miego nusprendė jis, pamatęs, jog Kaunas nebe Lietuvos, ir pramiegojo išsilaisvinimą, iki šiolei miega jis. Tad sukluskite kauniečiai, pats laikas žadint Kauno žvėrį! Laikas šlovinti mūsų pasiekimus, kad ir žvėris gerėtus! 

Pasakojimą dovanoja svetainės "Kaunolegenda.lt" vartotojas


Stebuklingas rūmas

Tai prasidėjo dar niekam šioje žemėje negimus. Labai labai seniai, viduryje plynų laukų stovėjo apleistas rūmas. Jame gyveno nenusakomo aukščio moteris su keturiomis akimis ir jos stebuklingas tarnas - paukštis su trimis galvomis. Keturios akys padėjo jai viską matyti, bet vieną dieną ji apako. Nepagelbėjo nei jos paukštis, kuris nuskrisdavo devynias mylias, jai atgabenti stebuklingų žolelių. Jis išskrido, bet rado ją jau visiškai apakusią. Paukštis iš nevilties išsikapojo savo dvi akis. Moteris, nors ir turėjo stebuklingų galių, pamažu silpo, nes visa stiprybė buvo jos regėjime.
Ėjo laikas, po savaitės paukštis išsikapojo sau dar dvi akis. Likus tik dviems paukščio akims, tos dvi akys tolumoje pamatė ateinantį-atplaukiantį seną vyrą, su barzda iki žemės. Rankoje jis laikė lazdą. Įėjęs į namus, pamatė baisų vaizdą - Moters, su 4 duobėm vietoje akių, o šalia - paukštis, su trimis galvomis, bet tik dviem akim. Siaubo apimtas vyras išbėgo laukan.
Nebuvo čia laimingos baigties.

Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.


Snieguotas rytas

Vieną gražų birželio rytą - labai šviesų, bet dar labai ankstyvą - Kęstučio gatvėje iškrito sniegas. Kiemsargis Antanas, išėjęs pramankštinti senus kaulus, labai nustebo. Nustebo labiausiai ne dėl to, kad sniegas birželį yra pats įprasčiausias reginys, o dėl to, kad nesitikėdamas slidaus slenksčio, kaip visada ryžtingai žengė pro duris ir skaudžiai žnegtelėjo ant nugaros. Nors ką aš čia sakau - nustebo jis daug mažiau, nei supyko, mat buvo įsitikinęs, kad pasaulyje viskas vyksta ir turi vykt pagal tam tikrą, iš anksto sutartą tvarką: ankstyvi birželio rytai nedvelkia ką tik iškritusio sniego vėsa, o slenksčiai paklusniai laukia būti užminti tvirtos sargo kojos.
Pasaulio tvarkos apmąstymams Antanas turėjo sočiai laiko, mat negalėjo pajudėti. Ilgai būtų dar ten gulėjęs, jei ne staiga, lyg iš niekur nieko išdygusi lapė. Lapė priėjo prie Antano, ir, trumpai pauostinėjusi mostelėjo uodega. O stebukle! Antanas pašoko ant kojų, lyg vėl būtų 16!

Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.


Žvėris

Kažkada, kai nebuvo žvaigždžių, nei mėnulio... Neošė jūros ir nešlamėjo medžiai... Buvo vieta, kuri dar neturėjo savo vardo, tačiau jau tuo metu po žemes klaidžiojo Žvėris.Tai buvo didingas Žvėris: kur jo seilės nutekėdavo - ten atsirasdavo ežeras, kur jo koja suplūkdavo žemę - atsirasdavo kalnas, o kur jis iškvėpdavo orą - atsirasdavo gyvybė. Taip ir atsirado žmonės, kurie iš pradžių, garbino savo kūrėją ir jo bijojo.
Bėgo laikas, o neapykanta ir baimė augo. Žmonės nužudė savo mitinį Žvėrį. Vyko mūšis. Didžiulės kautynės. Sako, tada ir įvyko stebuklas - didžiulė galia, suvokimas, dieviškumas užpildė žmonių esybes ir viskas prasidėjo iš naujo...

Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.