Teisės ir paslaptys

– Panele Rachele…
– Taip, klausau, dr. Abeli.
– Kadangi žinote, jog mūsų šalyje moterys jau gali balsuoti, tiesiog reikalauju, jog būtinai apsilankytumėte rinkimų dieną ir pabalsuotumėte už jums patinkantį kandidatą rinkimuose! Įnirtingai prašau!
– Ar tai būtina, dr. Abeli?
– Tai bus jūsų namų darbas!
– Supratau, dr. Abeli.
– Apsvarstykite. Spalio 11 d. turėsite atsiųsti esė apie jūsų pasirinkimo pagrindimą. Tądien ir vyks rinkimai.
– Gerai, dr. Abeli.
– Šiandien paskaita baigta.
– Geros dienos, dr. Abeli!
– Iki, Rachele!

*** Rachelė vaikšto su Ida ir Natanu Laisvės alėjoje, šalimais sėdi Raišas poetas ir žvelgia į tolį… ***

– Negaliu patikėti, kad dr. Abelis namų darbui man paliepė nueiti pabalsuoti rinkimuose ir spalio 11 d. parašyti esė apie pasirinkimą! (susirūpinusi Rachelė)
– O tu ką? Nenori? (Ida)
– Na, man visa tai nauja… (Rachelė)
– Lyg man būtų ne nauja! Visoms moterims tai nauja! (Ida)
– O tai tu eisi? (Natanas)
– Žinoma, kad eis! Toks jos namų darbas ir visų moterų išsikovota teisė! (Ida)
– Bet aš nesidomiu politika… (Rachelė)
– Iš principo! Neapsimetinėk, kvailele! Aš irgi su tavimi eisiu ir dar pasiimsiu mamą bei ponią Chają! (Ida)
– Ir Ieva jau grįžta…
– Tu teisus, Natanai! Sesę irgi pasiimsiu! (Ida)
– Hm… (Rachelė)
– Visi eisime balsuoti! (Natanas)
– Na, gerai! Šie metai mums, moterims ypatingi! (Rachelė)
– Man bus pirmas kartas! (Artistiškoji Ida pervertė akimis)
– Kaip netikėta, tau dar liko pirmų kartų! (Rachelė)
– Ką? (Natanas)
– Ne, nieko, sakau, gražus Idos sijonas. (Rachelė)

*** Ida pažvelgusi pusbroliui į akis, pasijuto nepatogiai ir lyg ko, pradėjo raukyti savo prakaituotais delnais sijoną. ***

– Moteriški dalykai… (pervertęs akis, Idos pusbrolis pažiūrėjo į parduotuvės vitriną)
– Rachelė šiandien nežino ką kalba, jai ne tos dienos, supranti? Pasisaugok! (Pilnomis, tarsi žaibų akimis, įgėlė Ida)
– Ką turi omeny? (Natanas)
– Nieko ji neturi omeny, Natanai, nesuprasi tu moteriškų dalykų, tad neklausinėk… …Kur tavo smuikas? (Rachelė)
– Aaa… Regis, jį palikau pas draugą… (Natanas pasimetęs)
– Kokį draugą? (Rachelė)
– Gerbėją. (Natanas)
– Jei nežinočiau, kad esi muzikantas, pagalvočiau, jog turi gerbėją vyrą, kuris tave ,,kadrina” (nusijuokė Ida)

*** Natanas nurijęs seiles, staiga, netikėtai užkliuvo už akmeninio grindinio Senamiesčio pradžioje ***

– Neužsigavai? (rūpestingai Rachelė)
– Regis, lūžo bato padas. (nuliūdo vaikinas)
– Ech… Nunešime pas tėtį, jis kaip mat pataisys! (Ida)
– Dėdė Judas puikus batsiuvys! (Natanas)
– Taip, jis toks! (Rachelė)

*** Kol Natanas, Ida ir Rachelė aptarinėjo šios popietės nesėkmes, Raišas poetas žiūrėjo į Nataną su nežymia šypsena ir kažin ką jis galvojo, o gal reikėtų sakyti žinojo? ***

 

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Pragaištinga beprotybė

Tame mieste paslaptingai rymavo tamsa. Ore tvyrojo pragaištinga beprotybė. Rodos dar vakar, kitame telefoninio ryšio gale, skambėjęs balsas įkalbinėjo keltis iš lovos, susikrauti daiktus ir laukti atvykstant. Keletą valandų du bepročiai, kalbėję apie mėgstamiausias spalvas, ką valgys vakarienei, ką norės aplankyti, kaip miegos susiglaudę, vienam nesutinkant – kitam prievartaujant ir visgi prikalbinant susikrauti mantą kelioms dienoms, kalbintojas ištaria, kad jau vėlu. Nelabasis sėdėdamas ant lovos supyksta, jog kažkas sujaukia jo planus, dėl kažkieno neapsisprendimo. Daiktai suruošti, o jis sėdi ant lovos apsimovęs vieną kojinę, kita pėda basa. Galop, įtūžusiomis akimis skubiai nusimauna kitą kojinę ir meta ant grindų. Išsiveria diržą, o kambaryje pasigirsta trankus diržo sagties trenksmas į parketą. Nusiplėšia marškinius, šviesčia juos ant rašomojo stalo, paskubomis nusimauna džinsus, abi klešnės išsivertusios į priešingas puses lieka gulėti ant grindų. Pasižiūri į apatinius, pirštais prisiliečia prie jų viršutinės dalies ir sustoja. Atsigula į lovą, keletą kartų įkvepia oro.
Jie susitarė susitikti kitą dieną, dvylika trisdešimt, Kaune. Užmiega.
Ryte suvibruoja išmanusis telefonas. Jis žino, kad tai skambina – ji. Slavų kilmės, jauna dvidešimt devynerių metų amžiaus, vis dar dvidešimt devynerių, nepaisant to, jog po dviejų mėnesių jos gimtadienis, moteris – kaprizingoji – Marija Tratina. Jis neatsiliepia, nes per anksti, o jis nori dar miego. Marija Tratina visada skambina ne laiku. Skambina, nors Nelabasis, jau palinkėjo labos nakties, skambina, nors Nelabasis sėdi paskaitoje apie Vaizduotės gamybą. Nesvarbu, kokia bebūtų paskaita, Nelabasis paskaitose telefonu nesinaudoja. Jaunas vyras atsikelia, parašo kasrytinį ,,Labas rytas”, nueina į tualetą, atlieka gamtinius reikalus, nusiprausia, atsigeria vandens, pasitikrina ,,Feisbuką” ir kitus socialinius tinklus, įsijungia ,,Spotifai” ir klausosi Šer dainos ,,Love and Understanding”. Paskui nueina į virtuvę, įsideda į lėkštę du vištienos kepsnius, pasišildo mikrobangų krosnelėje, nusiplauna didelį, storą agurką ir atsikanda. Sultingi syvai ištrykšta ant jo plaukuotos krūtinės. Ant vištienos užsipila saldžiarūgščio padažo, susipjausto ir gosliai valgo. Padažas nubėgo ant jo barzdos. Pirštais nusibraukia barzdą ir kemša mėsą toliau į skrandį. Pavalgęs, atsidaro indaplovę ir apsidžiaugęs, jog jos nereikia iškraustyti, sudeda nešvarius indus vidun. Paima kavinuką, įpila normuotai vandens, įdeda sietelį ir įberia kavos. Užsuka paskutinę dalį ir pastato ant kaitlentės. Kol verda kava, įsijungia radiją. Ak, taip! Muzikinis imtuvas išjungtas iš tinklo. Įjungęs, gali atsisukti trisdešimties metų senumo radiją, pesimistiniu žvilgsniu sukinėja jo bangas. Pasigirdo balsas: ,,Melskimės.” – Skubriu judesiu perjungė radijo stotį. Štai, radijas ,,Opus”. Šiandien tokia nuotaika. Muzikos garsus nutraukė kunkuliuojančios kavos girdesys. Aromatas užpildė visą kambarį. Atsidarė šaldytuvą, pastebėjo, kad pienas baigėsi. – Šūdas! – Štai, ir pirmas šios dienos žodis. Prisiminęs, kad rūsyje yra dar pieno, nušlepseno iki jo. Lipant laiptais, atsirišo chalato virvutė. Prasiskyręs chalatas, apnuogino ne tik jauno, bet brandaus vyro apžėlusią krūtinę. Pažiūrėjęs žemyn, sustojo akimirkai. Būnant visiškai vienas rūsyje, gal ir būtų patingėjęs užsirišti chalatą, bet prietemoje dvelktelėjo šalto oro gūsis. – Brrr. Man reikės tavęs nesumažėjusio. – Kažin su kuo kalbėjęs, staigiu judesiu užsirišęs chalato virvutę, pažiūrėjęs žemyn, paėmė pieno indelį.
Išgėręs kavą, nuėjo į vonios kambarį. Atsitraukė plačiai žaliuzes ir išjungė šviesą. Dienos šviesa ryškesnė nei šviestuvai. Nusiėmė akinius, padėjo ant skalbimo mašinos. Įsijungė ,,Spotifai”, padėjo ant vonios krašto išmanųjį, atsuko vandenį ir numetęs chalatą ant skalbimo mašinos, įlipo į dušą. Vanduo užliejo visą jo kūną. Vonios kambaryje suskambo ,,Vintage Jazz” ansamblio ,,Lovefool” perdainuotas kūrinys.
Išsimaudęs ir nusišluostęs, užsidėjo akinius, pasiėmė išmanųjį ir nuėjo į savo kambarį. Chalatas liko gulėti ant skalbimo mašinos. Atsisėdo ant lovos ir pažiūrėjo į laikrodį. Nusprendė paskambinti Marijai Tratinai. Ji atsiliepė. Padėjęs telefoną, ištarė: – Kalė! – Jau pusė dviejų, o ji vis dar Vilniuje. Vėl nukėlė laiką, šįkart ketvirtai valandai.
Kai atėjo šešta valanda, Nelabasis parašęs daugybę SMS žinučių, nusprendė vėl jai paskambinti. Ji neatsiliepė. Marija Tratina tris kartus nuvylė savo vaikiną. Neatrašė nė vienos žinutės ir neperskambino. Egoistiškas moters elgesys, sukėlė vyrui beprotiško absurdo jausmą. Jis jau seniai nebetiki santykiais, bet apipiltas perteklinio dėmesio, pagalvojo, jog pažiūrės kas iš to gausis. Ir tai buvo dar vienas kartas, kai nesigavo. Bet šįkart jam jau nebuvo taip skaudu. Jis turi ką veikti gyvenime. Svarbiausia turėti veiklų. Tada dienos ne tokios liūdnos. Ir nepaisant šių beprotiškų misterijų, Nelabasis pradėjo galvoti apie savo ateities planus.

 

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Padangėje nakties žvaigždėtos

Vaikščiojau padangėje nakties žvaigždėtos,
Tolumoje švietė mėnulio pilnatis…
Banguota jūra vis gintarą mėtė,
Kokia ypatinga buvo ta naktis.

Kai dviese pakrante ėjom,
Švelniai prisilietei, žiūrėjai man į akis.
Jūra banguota – pėdos smėlėtos…
Šokai į vandenį, tarsi žuvis.

Maudėmės jūroje, smėlio nusėti.
Aš išlipau, o tu nardei dar vis.
Nejučia – pradėjom mylėtis…
Buvome dviese tokie karšti.

 

Eilėraštį sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Vyriškas kvapas

Kartą Natanas grieždamas smuiku, pastebėjo žvilgsnį. Ir tai buvo žvilgsnis kupinas susižavėjimo. Tačiau jaunasis muzikantas, vis gaudė tą žvilgsnį, nes jam vis labiau norėjosi būti pastebėtam. Ir jam buvo nesvarbu, kad į jį karštai žvelgė ne jo mylimoji Rachelė…
Kai muzika užlieja širdį…
Jaunasis litvakas, vis labiau jautė, jog kažkas jį pastebėjo. Natanas prikando lūpą. (Koks tai jausmas?)
Natano delnai sudrėko ir jaunajam žydui sukuteno ten, kur paprastai plazda drugeliai. Negana to – nutrūko smuiko styga. Muzika nutilo. Natanas susigėdo. Kaktą išmušė prakaitas. Ir jaunas vyras pasijuto nepatogiai.
O asmenybė, kuri žvelgė į Nataną – nusišypsojo.
Vaikinas nesuprato, kodėl jį užklupo toks keistas jausmas, dar iki tol nepatirtas jausmas. Tik Natanas išraudo – jis susijaudino…
Kas nutiko Natanui? Jo muzikos klausėsi jaunuolis, vyriškos lyties klausytojas ir jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo, nors ir buvo ganėtinai tolerantiškas Raišo poeto prigimčiai. Netgi buvęs neutralus.
Natanas nesijautė nepatogiai, jam tai patiko. Jam patiko, kai žavisi jo smuiko garsais. Kai žavisi juo. Aukštaūgis – tamsių plaukų kaunietis, tą akimirką suprato, kad gerbėjai, kurie klausosi jo muzikos, nebūtinai turi būti – moterys.
Tas vaikinas panoro susipažinti su Natanu. Natanas mandagiai ištiesė jam ranką. Tiesa, šiek tiek rausdamas. Bet, kad ir kaip atrodytų keista, ir Natano, ir gerbėjo vyzdžiai, sveikinantis, buvo labai išsiplėtę.

– Jūs labai kvepiate…
– Tai levandos. Mėgstu šį eterinį aliejų. O nuo jūsų dvelkia vyriškumu…
(Natanas nusišypsojo, nuleidęs akis)
– Tiesą sakant, aš niekada dar taip nesijaučiau. Nežinau, kas man nutiko. Aš turiu merginą…
– Atsipalaiduok. Galiu kreiptis ,,Tu”?
– Taip, žinoma!
– Ar tu užsiėmęs šį vakarą?
– Šįkart ne.
– Gal nori į vakarėlį?

*** Natanas kiek pagalvojęs, nejučia sutiko kartu eiti į vakarėlį ***

– Gerai.
– Tuomet eime!

(Naujasis draugas paėmė Natano šlapią delną ir vedėsi paskui save)

Natanas dar niekada taip nesijautė. Jis šoko, atsipalaidavo ir apimtas begalinio susijaudinimo net nepastebėjo, kaip pradėjo bučiuotis su savo vakarėlio draugu.

*** Kitą dieną, kai Ida paklausė, kodėl Natanas neatėjo vakare gerti kakavos, Jos pusbrolis pasijuto nepatogiai ir prisimindamas vakarykštę naktį, gėdingai prikando lūpą, tačiau nauji pojūčiai jam sukėlė sąmyšį. Jam vis labiau norėjosi patirti daugiau. ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Skausmingas laikas

– Rachele, ar važiuosite šiemet prie jūros?
– Oi, Ida, laukiu nesulaukiu. Jau gyvenu viešnage Palangoje… (atsigėrusi vandens su mėtomis, ištarė Rachelė)
– Smagu tenai.
– Taip, tikrai. Man labai patinka vaikštinėti su Nufiu palei jūrą. O kai jūra banguota, gražu žiūrėti, dar labiau gera kvėpuoti.
– Vėjas plaiksto plaukus…
– O taip…
– Kiek Nufiui metų?
– Jam jau devyneri.
– Gražuolis!
– Ir labai protingas!

*** Po valandėlės malonaus pokalbio, Rachelė grįžo namo. ***

– Labas, Nufi! (Nufis gulėdamas ant grindų, prie valgomojo stalo, pažvelgė į Rachelę)

*** Atvėrusi duris, įėjo į kambarį verkianti mama. ***

– Jam blogai.
– Ką sakė daktaras Abelis?
– Sakė, kad kepenyse didelis auglys.

*** Rachelė pažvelgusi į savo šuniuką, paglostė jam galvą. ***

– Rachele, negi nieko negalima padaryti?
– Kepenų neoperuoja, mama.
– Vargšiukas.

*** Rachelė nuėjo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir pajuto, kaip jos skruostais rieda ašaros. ***

– Rachele, po truputį ruoškis daiktus. Į Palangą vis tiek važiuosime.
– Gerai.
– Dabar turime visą laiką praleisti su šuneliu. Kad jis kuo daugiau jaustų meilę iš mūsų.
– Taip.
– Gal ir Natanas norėtų kartu vykti į vilą prie jūros?
– Jam smuiko koncertas, bet gal jis atvažiuos vėliau.

***

– Man neramu dėl jos. Jau keturios dienos vis verkia. Bijau, kad pakenks savo sveikatai.
– Gerai, kad atostogos. Daugiau laiko gali pabūti su Nufiu.
– Bet prasiblaškyti reikia.
– Todėl ir siūliau Natanui vykti kartu.
– Einu pažiūrėti, ką ji veikia.

***

– Mūsų mylimiausias šuniukas! (p. Chaja rankomis pakedeno šuns ausis)
– Gerai, kad ėda.
– Kartais atrodo, kad net neserga. Net nepasakytum, jog serga. Nepanašus į ligonį.
– Jam, kai suleido vaistus, atsigavo.
– Gal mes juo prastai rūpinomės, kad jis susirgo?
– Baik. Tokie dalykai nutinka šunims, o kartais ir žmonėms. Ir labai dažnai kalta genetika. Aš juk pati veterinariją studijavau, žinau kaip prižiūrėti gyvūnus.
– Labai liūdna. (Mama nusuko sudrėkusias akis į langą)
– Dar galėtų gyventi… (Rachelė užsidengė delnais veidą ir pradėjo tyliai verkti; mama priklaupė prie Rachelės ant grindų ir apkabino dukrą; Nufis gulėjo padėjęs galvą ant savo dekiuko)
– Nerodykite liūdesio šuniukui, jis daugiau jaučia negu jūs manote. (Įėjęs pro duris, ištarė p. Chaimas)
– Tėti, ar jau viskas suruošta?
– Taip, Rachele, veskis Nufį į kiemą, mes su mama paimsime daiktus.

*** Rachelė, p. Chaimas, p. Chaja ir Nufis išvažiavo į kelionę prie jūros; Rachelė daugiausia laiko leidžia su Nufiu, lėtu žingsniu vaikštinėdami Birutės parke ir kol juodaplaukė šokinėja per bangas, Nufis saugo jos daiktus, sėdėdamas po skėčiu nuo saulės. ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Laiškas į Kauną

– Chaja, ši suknelė nuostabi! Gaila, kad Ieva negali jos pamatyti…
– Ieva dabar tapo Paryžiaus vaizdus, kur nors prie Senos upės.
– Pasiilgau dukrelės. Nors mes ją įsidukrinome, mylime ją nė kiek ne mažiau nei Idą.
– Turbūt labai didžiuojatės Ieva?
– O kaip gi? Ji labai talentinga, tokia gera mergaitė.
– Ir dar taip įdomu, kad Ieva yra lietuviško kraujo, o jūs ją auginote kaip žydaitę…
– Taip, ji laikosi šabo, lankosi sinagogoje. Ievą myli visi. Tik ji dar labai naivi. Tai nėra blogas bruožas, tiesiog bijau dėl jos.
– Na, grafas Onorė Romain L’ Amūras prižadėjo ja gerai rūpintis.
– Taip, grafas puikus žmogus.
– Ar pasidomėjote apie jį daugiau?
– Žinoma! Prieš išleidžiant juos į kelionę, gavome geras rekomendacijas net iš Vytauto Didžiojo universiteto, Žydų fakultete jis yra žinomas. Grafas yra labai išsilavinęs žmogus, pasirodo, gerbiamas grafas yra dėstytojas L’ ecole de Paris meno mokykloje.
– Šit kaip!
– Taip. Ir jis labai nusimano apie daugelį dalykų.
– Ar jis vedęs?
– Šito neišsiaiškinome.

*** Suskambėjo žalvarinis durų varpelis, per duris įžengė siuvyklos klientė, viena iš garsių Kauno grietinėlės damų ***

– Laba diena!
– Na, aš jau eisiu…
– Sveiki! Iki pasimatymo, Bella!
– Iki!

***

Brangi sese,

Rašau tau laišką norėdama pranešti, kad Paryžius nuostabesnis nei įsivaizdavau! Čia tokia daili architektūra… Bet Paryžiaus Senamiesčio toks keistas išdėstymas… Žinau, kad skaitydama, iš manęs juoksies, aš jau keletą kartų pasiklydau. Žmonės malonūs! Jie kiekvieną kartą susitikę, bučiuojasi į skruostus, po 3 kartus, net vyrai su vyrais! Iš tiesų gražu stebėti. Beje! Tu nustebsi sužinojusi, kur man teko lankytis! Tik nesakyk, mamai ir tėčiui! Žodžiu, susipažinau su dar keletu menininkų – kursiokų. Du iš jų: Rafaelis ir Žeraras… Aš net dabar rašydama tau, krizenu… Jie abu tokie kaip Raišas poetas, na, supranti… ir jie yra pora! Aš negalėjau patikėti, bet Rachelė buvo teisi! Taip iš tiesų būna! Man buvo labai keista, bet tiesą sakant, čia tai normalu… Ir žinai, jie abudu – Rafaelis ir Žeraras – labai gražūs. Rafaelis turi dailius garbanotus plaukus, visai kaip tu, sesut! Tik jo plaukai tamsūs. O Žeraras labai aukštas, kaip Natanas. Žeraro pirštai visada ištepti guašu. Jis sakė, kad jam patinka, kai jo pirštai žali. Tai juokinga, bet žavu. Vieną vakarą su Žeraru ir Rafaeliu nuėjome į tokią įdomią vietą, ėjome tokiais koridoriais, it labirintais, paskui priėjome duris, Rafis pabeldė tris kartus, jam atidarė duris labai keista moteris, tiesą sakant, dar iki dabar nesuprantu, ar ten buvo vyras ar moteris. Tik nesakyk mamai ir tėčiui! Ten buvo vieta, kurioje renkasi tokie kaip jie ir Raišas poetas! Jų pasirodo yra labai daug. Pasirodo, kad ta vieta yra slapta. Išties, jie gyvenime apsimeta, kad tokiais nėra, bet toje vietoje nusimeta visas kaukes, kaip iš Venecijos karnavalo…
Aš net mačiau moteris apsivilkusias kostiumais, vyriškais kostiumais! Rafaelis su Žeraru šoko, o aš sėdėjau ir žiūrėjau. Jie kvietė ir mane, bet aš taip buvau pavargusi, kad nusprendžiau pasėdėti. Buvo taip keista. Paryžius įspūdžių kupinas miestas!

Ida, parašyk, kaip tau sekasi? Kaip mamai, tėčiui? Perduok linkėjimus, apkabink stipriai už mane! Labai visų pasiilgau! Kaip Rachelei sekasi mokslai? Pasakyk, kad jos dovanotos kamėjos niekada nenusisegu! Pasakyk Natanui, kad Monmartras išties labai gražus ir, kad jau ragavau obuolį karamelėje. Labai skanu!
L’ ecole de Paris yra nuostabi! O grafas mane moko asmeniškai papildomai piešti. Siunčiu tau piešinį, kurį nupiešiau pirmą dieną atvykusi į Paryžių. Bučiuoju!

Su meile,

Mylinti sesutė Ieva

***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


L'ecole de Paris

– Laba diena. Esu litvakas gyvenantis Paryžiuje. Grįžau į Lietuvą viešnagei kelioms savaitėms.

*** Jaunas džentelmenas, dailiai sulaižytais plaukais, pasitaisęs šilkinę peteliškę, ištiesė ranką grakščiu mostu ***

– Malonu, esu Ieva. (Kiek nedrąsiai, mergina nesuprasdama, ko prašalaitis norįs)
– Pastebėjau jūsų braižą. Grakštūs, lyg gervės sparnai judesiai, tikslios proporcijos bei svarbiausia – aistra, kurią turi ne kiekvienas menininkas.

*** Ieva dar labiau apstulbusi, pažvelgė į molbertą. Tada vėl dendžiui į akis… ***

– Esu grafas Onorė Romain L'amūras iš Prancūzijos. Man taip pat labai malonu susipažinti su tokia talentinga dailininke.

*** Ievos skruostus nudažė raudonis ***

– Oi, ką jūs pone, jūs perdedate.
– Nė kiek neperdedu. Patikėkite, žinau ką sakau!

*** Ieva prikando lūpą ***

– Noriu jums pasiūlyti vykti į Paryžių. Tokie didūs dailininkai turi prisidėti prie didžių tikslų. Jūs turite iškilti, būti pastebėta! Ne paslaptis, kad Paryžiuje veikia ,,L'ecole de Paris" aukštos klasės dailininkų mokykla, kurioje kuria menininkai iš viso pasaulio.
– Aš labai dėkinga už jūsų įvertinimą, gerbiamas grafe, bet nemanau, kad galėčiau sau leisti studijuoti ,,L'ecole de Paris", tiesą sakant… (Ieva nuleidusi akis) …
Aš tikriausia net negalėčiau sau leisti kelionės į Paryžių…
– Oi, tai ne problema, panele Ieva. Aš mielai jus remsiu, jeigu tik man leisite! Tai padarysiu su malonumu!
– Na, man reikia apie tai pasikalbėti su šeima.
– Kaune būsiu dar porą savaičių. Kur galėčiau jus rasti?
– Susitikime ketvirtadienį, 13 val Vytauto Didžiojo universitete. Ten jus supažindinsiu su savo tėvais.
– Puiku! Sutarta!

*** Tėvai sužinoję apie grafo Onorės Romain L'amūro pasiūlymą remti jų jaunesniosios dukters studijas ,,L'ecole de Paris" meno mokykloje, labai apsidžiaugė, Natanas pakėlė Ievutę net ant rankų, tik vienintelė Ida nukabino nosį. Ne dėl pavydo, o dėl to, kad sesers ilgai neteks regėti. ***

– Aš tavęs labai pasiilgsiu, Ievute. (Šnypščiodama nosį, ašarų pilnomis akimis, ištarė Ida)
– Liaukis, sese! Man pačiai skaudu palikti jus ir mylimą Kauną…
– Būtinai rašyk! (Šluostydamasi ašaras, Ida apkabino sesę)
– Rašysiu kasdien! Pažadu!
– Oi, tiek nerašyk, nusibos skaityti! (Nusijuokė Ida)
– Ak, tu!
– Vos spėjau!
– Rachele! (Ieva apkabino draugę)
– Natanas atnešė Madam.
– Mano katytė… (Ieva paėmė Madam ant rankų ir priglaudė prie krūtinės)
– Vaikeli, štai, čia tau nuo mūsų su tėveliu, kad turėtum pradžiai. (Idos ir Ievos mama apkabinusi dukrą, padavė mažą pinigų kapšelį dukrai į rankas)
– O čia tau, nuo manęs asmeniškai, kad sektųsi!
– Kamėja! Ačiū, Rachele!
– Aš jūsų labai pasiilgsiu… (jaunoji menininkė atsidususi)
– Ieva, lankykis sinagogoje ir nepamiršk laikytis šabo. (ištarė tėtis)
– Gerai, tėveli, nepamiršiu.
– Sudie! (Ida krūpčiodama)
– Ne sudie, o iki pasimatymo! Grįšiu per Chanuką!

*** Idos akys suspindėjo ***

– Panele Ieva… (grafas Onorė Romain L'amūras švelniai palietė Ievos alkūnę) … traukinys.
– Greičiau visi mane stipriai apkabinkite!
– Grafe, jūs suprantate, kad perleidžiu dukrą į jūsų rankas… (ištarė tėtis)
– Taip, pone. Galite manimi pasitikėti. Globosiu jūsų dukrą, be abejonės!
– Aš jūsų jau pasiilgau! Myliu jus visus!
(Per atidarytą langą, nuvažiuojant traukiniui, sušuko Ieva)

*** Mama, tėtis, Ida, Natanas ir Rachelė liūdnais žvilgsniais palydėjo Ievą, o jiems prieš akis iškilo Paryžiaus vaizdai: Monmartras, tie laiptai, bazilika, o jų gomuriai nusąlo, pagalvojus apie obuolius karamelėje. Tik viena Madam nesuprato, kas čia vyksta ir kur išvyko jos šeimininkė ***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Nostalgija

– Kaip greitai auga vaikai… (Pilkasparnis liūdnai pažiūrėjo į Laisvės alėjos grindinį)
– Taip… (Baltaplunksnis pažvelgė į Pilkasparnį)
– Aš džiaugiuosi. Nemanyk, kad man liūdna.
– Kad man pačiam liūdna, Pilkasparni.
– Aš tuoj verksiu.
– Net negalvok!
– Jau verkiu.
– Aš irgi verksiu, balandėli!
– Kodėl gyvenimo ratas sukasi taip greitai? Jie pakelia sparnus ir skrenda, ieško galimybių ir…
– Pavydi?
– Ne, priešingai. Aš jiems linkiu visko, ko geriausio. (Nostalgiškai)
– Mielasis, mano drauge, tegul jie džiaugiasi kiekviena diena.
– Bet… (Pilkasparnis nespėjo pasakyti, jį nutraukė Baltaplunksnis)
– Jokių bet! Negalima prisirišti prie mūsų skraidukų, jie auga ir žengia į suaugusiųjų pasaulį.
– Bet ar tau nepatiko, kad kiekvieną dieną jie stengėsi mums įtikti ir patikti?! Mes rašydavome jiem pažymius už kiekvieną skraidymo manevrą, nuosaikiai veldavomės į diskusijas ir…
– Liaukis, susimildamas! Reikia susitaikyti. Toks gyvenimas…
– Na, bet vis tiek…
– Bus naujų skraidukų, kelsime juos virš debesų ir mokysime sekti objektus.
– Noriu spurgos!
– Jau maniau to neištarsi!
– O ką?
– Nusibodo laukti!
– Skrendam!
– Aš tuoj tave pavysiu!

*** Kai Baltaplunksnis pakilo, Pilkasparnis pagalvojo: koks gražus gyvenimo ratas; Laisvės alėjos liepos sušlamėjo, o Kaunas tapo romantiškai svajingas ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Myliu Tave

– Panele, Rachele.
– Taip, klausau, pone Abeli.
– Noriu pareikšti nusivylimą jūsų mokymosi rezultatais. Pastaruoju metu jūsų, pažanga studijose nublanko. Kaip paaiškinsite jūsų sumažėjusius rezultatus?
– Atleiskite, pone Abeli. Aš pasistengsiu mokytis geriau.

*** Tuo metu, šalimais, suinkštė mažas, jaunas Niufaundlendo veislės šunytis ***

– Panele Rachele, jūs verčiate mane sunerimti. Norėčiau jūsų, paprašyti, kad pasistengtumėte mokytis geriau, kaip ir anksčiau.
– Aš labai apgailestauju, kad mano mokymosi rezultatai taip suprastėjo, aš pažadu, kad pasistengsiu likviduoti šį aukštų rezultatų trūkumą. Nuolankiai, jūsų, prašau pone Abeli, ant manęs nepykti ir suteikti progą pasitaisyti.
– Panele Rachele, prisipažinsiu, jūs buvote mano favoritė, todėl leisiu jums pasitaisyti.
– Ačiū, dr. Abeli.

*** Rachelė pasijuto nejaukiai, kad per šį malonumų ir meilės turtais pripildytą mėnesį, ji šiek tiek nusimokė, jai pasidarė pikta ant savęs ir netgi ant brangiojo Natano, jog daktaras Abelis šitaip pasakė merginai tiesiai į akis ***

– Rachele, kas yra?
– Nieko.
– Aš matau, kad tau kažkas negerai? Tu liūdna.
– Man reikia mokytis.
– Supratau. Bet tu jau kelios dienos man neskiri dėmesio.
– Natanai, man šie metai labai svarbūs, aš turiu išsilaikyti baigiamuosius egzaminus.
– O kaip aš? Ar negali suderinti dviejų dalykų?
– Aš ir derinu. Negaliu viso laiko skirti tik malonumams ir linksmybėms. Turi būti disciplina. Aš ilgai dirbau dėl darbo, kurį svajoju dirbti. Nepyk.
– Gerai. Kai norėsi mane matyti – aš griešiu smuiku. Lauksiu tavęs Laisvės alėjoje, ten kur Raišas poetas lesina balandžius.
– Gal šiandien tau kompaniją galėtų palaikyti Ida?
– Aš myliu tave, Rachele, o ne Idą!
– Suprask, mane prašau, kad man reikia pasiruošti egzaminams.
– Gerai, Rachele. Tu be knygų negali. Aš suprantu. Tuomet šiandieną man kompaniją palaikys Ieva ir Ida.
– Perduok joms linkėjimus!
– Perduosiu. Myliu tave.
– Aš tave irgi myliu, Natanai.

*** Kai Natanas ištarė Rachelei mylįs, juodaplaukė suprato, jog dabar norėtų būti dvejose vietose vienu metu, Natanas išeidamas pabučiavo Rachelei į kaktą ir pažvelgęs jai į akis dar kartą pakuždėjo: ,,myliu tave" ***

 

,,Myliu Tave" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Naujasis žvėriškumas

Atsibusdamas kiekvieną rytą jis galvodavo, dėl ko keliasi, kokia to priežastis, dėl ko pradėti šią dieną. Jis skaitė, kad taip daro japonai. Tą rytą, gulėdamas lovoje jis svarstė apie globalaus ir regioninio gyvenimo skirtumus. Du tarpusavyje, iš pirmo žvilgsnio, nesusiję pasauliai, kuriuose bando egzistuoti. „Kai atsibundu, – galvoja jis, – galiu egzistuoti vienu metu dvejose erdvėse: modernioje – tai yra kasdieniniai ritualai, simboliai, ženklai, suprantamas gyvenimo maršrutas, istorija, Mitinis Žvėris, kuris saugo Kauno prisiminimus apie buvusią istoriją, čia gyvenusius žmones ir t. t., bet tuo pačiu metu papuolu į globalaus pasaulio vingius, kuriuos galima būtų pavadinti Globalios Mitinės Gyvatės nesibaigiantį vystymąsi, visa ko surijimą, vietinių kultūrų naikinimą, supaprastinimą, visa ko žaidimą, išskaidymą. Metaforos „Kauno Mitinis Žvėris“ ir „Globali Pasaulio Gyvatė“ ar jos atspindi globalaus ir regioninių pasaulių skirtumus?“
Šioje būsenoje jis bandydavo eiti toliau, daryti kasdienius ritualus, sportuoti, praustis, valytis dantis, apsirengti, gerti kasdieninę kavą, valgyti pusryčius ir važiuoti į darbą. Kokią prasmę šie veiksmai turi Žvėries ir Gyvatės kontekste? Ko gero – jokią. Kasdienybėje nebuvo jokių kuriančių, keičiančių, etiškų ir estetiškų veiksmų.
Jo mintys slydo tolyn, nerasdamos atramos subalansuotos dienotvarkės laukuose. „Estetiką, prarado savo prasmę ir reikšmę ko gero jau senai. Hegelis yra kažkada pasakęs, kad estetika jau neatlieka pažintinės funkcijos, todėl ji nereikalinga. Šią funkciją galės atlikti tik filosofija. Jis prieštaraudamas Kantui sakė, kad grožis neleidžia pažinti pasaulio, o tuo labiau kurti etiką ir prasmingą veiksmą. Veiksmas gali būti estetiškas, bet neetiškas ir kurti disharmoniją“.
Žiūrėdamas pro langą, jis mąstė toliau „Holivudo meninė produkcija yra ko gero aukščiausio meninio meistriškumo. Meninės tuštumos amžiuje joje dar kalba apie meilę, draugystę, herojiškumą, ištikimybę ir kitą. BANDO UŽPILDYTI TUŠTUMĄ. Menas visada kalba apie tai, ko trūksta realiame gyvenime. Šventųjų paveikslai, ikonos, tantros bareljefai ir t. t., rodo svajonę, o ne realybę. Jos skatino gyventi kitaip, o šiuolaikinis menas griežtai atsisako tai daryti, propaguoja tuštumą ir panaikina bet kokį romantizmą. Tai ypač akivaizdu pop mene. Kai žiūrime į skalbimo miltelių paketo atvaizdą paveiksle, jokia papildoma realybė nesusikuria, o žvelgiame į antrinę tuščią realybę to, kas jau yra realiame pasaulyje. Nesukuriama nauja dirbtinė realybė. Nėra papildomo dirbtinumo jausmo, kurį, galbūt, duoda Holivudo ir Bolivudo produkcija. Ko gero, tai yra priežastis, kodėl žmonės žiūri serialus, herojiškus filmus ir pan. Tai palaiko viziją to, ko nėra realiame gyvenime. Lengva kritikuoti Holivudo produkciją, tačiau pabandykite padaryti tokio lygio filmą? Kiek reikia investicijų ir personalo, kad ekrane sukurtų iliuziją ir ja patikėtų. Lengva būti underground menininku. Svarbiausia daryk kitaip. Konceptualaus mąstymo pagalba, gali lengvai sukurti tai, ko nebuvo anksčiau. Kaip daryti meną, kuris patiktų daugumai? O tuo labiau, kad duotų pelną? Kaip jį parduoti? Žinoma, čia dominuoja Holivudas. Svarbu daryti projektus, kurie atsiperka. Ar galima rizikuoti ir kurti naują? Ko gero, ne. Todėl saugiau kartoti sėkmingą fabulos šabloną, nes yra garantija, kad filmas, duos pelną, nors ir minimalų“.
„Išėjus iš namų, vairuojant mašiną, – kontempliavo toliau, – viskas pasaulyje vizualizuojasi, faktai tampa patrauklūs, estetizuoti, gražūs. Organizacija, kuri nori indoktrinuoti savo ekologinę, politinę, kairę ar dešinę, feministinę ar mačistinę, komunistinę ar fašistinę idėją, kuria nuostabius vaizdus, jungia juos su futuristinėmis idėjomis, koks pasaulis turi būti. Grožis tampa pavojingas, – tada jis suprato, kodėl daug dabartinio meno kūrinių yra negražūs, – tai bandymas atitolti nuo simbolinių ir romantiškų ideologijų, kurios sugriauna žmonių identitetą ir paverčia juos ideologinėmis mašinomis vykdančioms „instaliuotas programas“. Kai matai kažką negražaus ir šlykštaus, tai nenori su tuo susilieti, stengiesi atsiriboti, neišgyveni žavesio, emocinio pliūpsnio, noro veikti ir galbūt išlieki šiek tiek racionalus. Estetikai lieka tik žaidimai. Žaidimai su kuo? Su vaizdais, kuriuos tau nori įbrukti, jais tave paveikti. Jokio skirtumo, kas tai. Nesvarbu ar tai globalizmas, ar vietinis tradicionalizmas. Tai tik bandymas tave padaryti prognozuojamu ir valdomu. Žinoma, žaidybinėje, gražioje, apsimestinės tolerancijos formoje“.
Logiški ir alogiški parametrai: kur ir kokiose parodose buvo, kas apie tai rašė ir t. t. Jeigu yra tik estetika, tai jau ne estetika.
„Kas tada yra tas tikrasis menas? – pagalvojo jis, – tiesiog demokratiniai galios žaidimai. Biurokratinės institucijos, kurios sprendžia, kas yra tikrasis menas ir kas netikrasis menas. Grožio ir populiarumo kriterijų nėra, žmonių masės čia nieko nesprendžia. Sprendžia biurokratai, kurie vadovaujasi, mažiau ar daugiau, logiką pagrįstais parametrais, nusakančiais, kas yra menas. Pavyzdžiui, kiek buvo suorganizuota parodų, kas ir ką apie tai rašė, ar buvo parodos užsienyje ir t. t. Kriterijai nulemia ar tu būsi pripažintas menininku ar ne, kiek tu esi įžymus ar ne, ar tu gausi paramą projektams, ar ne. Projektai, tai ne meno kūriniai. Tai, ką daro šiuolaikiniai menininkai sunku pavadinti meno kūriniu. Tai daugiau meno projektai, meno objektai, bet ne meno kūriniai. Leonardo da Vinči irgi dirbo kaip projektų vadovas, gaudavo užsakymą ir su komanda jį darydavo. Gal menas buvo visada toks, projektinis? Tačiau dabar yra kitaip. Ką tai galėtų reikšti? Ko gero, kad atsiribojama nuo prieš tai buvusios istorijos. Išnykus turiniui, išnyksta ir kūrinys, lieka tuščias meno objektas ir tik jis turi meninę vertę, – jis pagalvojo, – reikia vairuoti, mintys
Mintys jo nepaliko: „Neįmanoma kontroliuoti minčių, kurios nėra nuslopintos meditacijos, mindfulness, relaksacijos ar autogeninės treniruotės; jos vis tiek sugrįžta. Išlieka klausimas: „Ką rinktis?“ Ar likti moderniu, veikiančiu, regioniniu, jausti ribas, koncentruotis, suprasti vietinę semantiką, atgaminti ir kurti vietinius naratyvus, būti lyrišku ir fatališku? Kur gyveni, tokiu ir tapk. Atsiduok Mitinio Žvėries globai. Ar tapti globaliu ir išnykti Gyvatės postmoderniuose platybėse, tapti rizomišku, paviršutinišku, antinaratyviniu, anarchistiniu, matriciniu?“
Artėjant prie darbo jis prisiminė akademinio gyvenimo psichopatologiją. „Kas yra būdinga ir akademiniam menui, t. y. visada būti mokiniu, visada būti hierarchijoje, paklusnume, pagarboje. Negalėjimas peršokti ir įveikti „mokytojo“ regalijų, vaidmenų, statusų, toks visada paklusnumas ir laukimas apdovanojimo už „gerą“ elgesį. Turi žaisti pagal taisykles, negali sukurti savo taisyklių, žaidi pagal tokias taisykles ir už tai gauni arba apdovanojimus, arba neigiamus impulsus. Esi saugus, esi sistemoje, niekas tavęs negali nuskriausti, bet ar to norisi? Kaip iš to ištrūkti? Kaip ištrūkti iš tų regioninių hierarchijų? Globalizuotis. Pasinerti į globalių medijų pasaulį ir ten kurti savo įvaizdžius bei meninius objektus, bei formuoti naujus memus“.
Žvilgtelėjęs į laikrodį, prisiminė „Visos naujovės atmetamos kaip nesąmonės, nors tai yra ne jų reikalas. Intelektualinės mados keičiasi greičiau nei spėji prisitaikyti. Viena iš priežasčių, kodėl reikia tai padaryti yra ta, kad mes niekada nepatiksime gyvam oponentui. Oponentas turi mirti, kad pradėtume patikti. Regioniniam oponentui niekada neįtiksi. Vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato – rasti globaliame pasaulyje savo fanus ir rėmėjus. Jie palaikys tik dėl asmeninių interesų, bet palaikys“.
Išlipęs iš mašinos jis nuėjo į kavinę, pasiėmė kavos kaip eilinis hipsteris. „Hipsteriai yra įdomūs. Jie sako, kokiu nereikia būti ir po to, kokiu reikia būti. Kur jų laisvė? Bet tai nesvarbu, pagalvojo jis, – svarbiau yra tai, kad norint tapti globaliu, reikia žinių ir įgūdžių, kurių pagalba tai galėtum padaryti. Gal visos pastangos bus tuščios ir bergždžios, gal niekam nebus įdomu, ką tu ruošiesi daryti. Intelektualinės ir meninės mados greitai keičiasi. Konceptai numiršta greičiau, nei jie tampa populiarūs. Kiekviename regione egzistuoja uždaros galios sistemos, kurios gali tiesiog neįsileisti į savo erdves. Kiek reikia pastangų, kad išeitum iš užburto rato? Sunku būti su vietiniu Mitiniu Žvėrimi, bet ne ką lengviau ir su Globalia Gyvate. Reikia kurti savo intelektualines madas ir konceptus. Reikia ištrūkti iš uždarų galios sistemų“.
„Sukurk savo filmų prodiusavimo kompaniją ir visada turėsi geriausius režisierius, scenarijus ir, žinoma, pagrindinius vaidmenis“.
Vėliau jis skrolindamas internetiniuose puslapiuose stabteli ties straipsniu apie tai, kad L. Dikaprijus, Bredas Pitas ir kiti žymūs aktoriai kuria savo filmų prodiusavimo kompanijas. Pagalvojo: „Nuostabus sprendimas, tokiu būdu tu gali pakviesti tau patinkančius režisierius, scenaristus, gali vaidinti visą likusį gyvenimą savo kompanijos prodiusuojamuose filmuose. Kitaip sakant, reikia pačiam save finansuoti, jeigu nori kažką gyvenime pasiekti. Ir tai sprendimas, kuris padeda pradėti veikti, bet neduoda galutinio atsakymo ar tai bus sėkminga“.
„Reikia plano, kaip tai padaryti. Sukurti veiksmų planą, o svarbiausia SWOT analizę; kaip be jos“, – nusišypsojo, išėjo į lauką, pasiėmė kavos ir šokoladinio torto gabaliuką artimiausioje kavinėje, kad apdovanotų save už naujas mintis.
Pirmas žingsnis – kokios yra galimybės ir pavojai vystyti menus globaliame pasaulyje, nesvarbu, dailė, muzika, teatras, kinas ir t. t.
Antras – kokie yra jo asmeniniai pliusai ir minusai tose srityse.
Pirmas dalykas, kurį jis suprato, tai, kad reikia atlikti globalių rinkų analizę, kas ir kaip ten vyksta. Antra, kad reikia išnaudoti esamas galimybes savo pliusų pagalba ir naikinant minusus, kurie dar yra jo patirtyje. Laikas buvo patogus, vasara, daugybė festivalių, renginių, meno workshopų ir t. t. Tai ką – į kelionę.
Pirmiausia reikėjo išspręsti daugybę klausimų: gauti pakvietimus į festivalius, antra – viešbučiai, bilietai, maršrutai, bet tai yra išsprendžiama jei gauni pagalbą iš šalies. Praėjus 2 savaitėms buvo aiškus mistinis meno patirčių maršrutas“.
„Jeigu nori kažką patirti, turi kažką pakeisti. Ko gero, pirmiausia kasdienybę, išeiti iš kasdieninės rutinos į kokį nors projektinį gyvenimą tam tikrą laiko tarpą. Pirmas žingsnis tai darant – kelionė. Anksčiau šamanai tai darydavo pasinerdami į ekstazinį šokį, vartodami haliucinogeninius grybus ir panašiai. Europinis žmogus į kelionę panyra ieškodamas kelionių po kultūrines vietas. Viduramžiais tai buvo kelionės po šventas vietas, vėliau aplankant įvairias gydyklas, dar vėliau metinės aristokratų kelionės, o mano atveju, – kaip mąstė jis, – kelionė po kultūrinius įvykius – tai dalyvavimas juose. Ar ta kelionė duos kažką naujo? Ko gero, taip, – mąstė jis toliau. Kaip mane tai pakeis? Koks aš grįšiu? Nežinau. O iš tikro, kur aš važiuoju? – klausia jis savęs, – Ko gero į lūkestį, kad gali rasti kažką naujo ir kitokio Europos kultūros sostinėse, nei tai yra mitinio Žvėries guolyje“.
„Paliekant kasdienybę atsiranda nerimas“, ¬– galvojo jis važiuodamas link oro uosto, – nerimas išnyko kai lėktuvas pakilo ir prasidėjo standartinės procedūros, stiuardesė pasakojo, ką daryti, jei lėktuvas pradėtų kristi. Po to buvo galima užsisakyti kavos, sumuštinių, saldumynų… Lėktuvo rutina…, – pagalvojo jis, – tik kiti algoritmai: nusileidimas, viešbutis, pirmieji užsiėmimai.
„Šiuolaikinis šokis niekaip negali tapti plačiai vartojamu reginiu“ – ši mintis jį persekiojo kiekvieną dieną Vienoje. Visada siaura šiuolaikinio šokio vartotojų grupė, kuri bando suprasti, kam jie yra reikalingi, tačiau norinčių mokytis šokti yra. Kam mokytis šiuolaikinio šokio, jei niekada negalėsi išgyventi kaip šokėjas, tau visada reikės mokyti kitus tam, kad apmokėtum sąskaitas? Šiuolaikinis šokis pastoviai mutuoja, kad patrauktų vis naujus ir naujus sekėjus. Šalia Martos Grejam, José Limón ir kitų technikų atsiranda gatvės šokio užsiėmimai ir t. t. Visada reikia būti madingais. Šiuolaikinis šokis visada pateikia kažkokias naujienas. Workshopo metu gali pasirinkti kelias technikas ir 7 dienas mėgautis savo kūno judesiais. Svarbiausia – tuo metu vyksta šokio festivalis, kuriame naujausi šokio pastatymai, kas labai populiaru Europoje. Įdomiausia, kad didžioji dauguma žmonių yra su pakvietimais; šokėjai ir choreografai žiūrėjo vieni į kitų pastatomus šokius. Žiūrovų nebuvo daug. Kaip jaučiasi šokėjai, kai jie žino, kad didžioji dauguma žiūrovų yra tie patys šokėjai? O svarbiausia, kaip jie jaučiasi, kai supranta, kad jų choreografinės repeticijos prakaitas niekam neįdomus. Bet tai dar nieko. Baisiausia, kai laisvu laiku lankaisi šiuolaikinio meno muziejuose, o jie tušti. Nuostabūs paveikslai, konstrukcijos, instaliacijos, bet be manęs ten nieko nėra, – prisiminė jis, – vienas kitas lankytojas. Kaip Viena gali būti tokia abejinga šiuolaikiniam menui ir angažuota klasikiniam menui: operai, baletui. Nors, – pagalvojau, – jie irgi turi problemų, nes vaikšto dešimtys apsirengusių klasikiniais XVII drabužiais pardavėjų, siūlančių bilietus į Vienos teatrų klasikinius pastatymus. Čia kaip tinklinis marketingas viešoje vietoje. Nors gerai tai, kad jie padaro pardavimus. Prisimenant Vieną, – pagalvojo jis, – nieko išskirtinio aš ten nepamačiau. Tiesiog abejingas miestas šiuolaikiniam menui ir kultūrai“.
„Kai iš Vienos jis skrido į Venecijos bienalę galvojo, kad viskas bus kitaip. Jau ten šiuolaikinis menas tai turėtų būti aukštumoje. O iš tikro teko susidurti su dvejomis Venecijomis. Viena – tai masinės rinkos turistai, vartojantys Marko Polo aikštę, apsipirkinėjantys brangiose parduotuvėse, rytais geriantys kavą lauko kavinėse, o vakarais valgantys picas ir makaronus. O kita Venecija – tai tie žmonės, kurie domisi šiuolaikiniu menu ir vaikšto su žemėlapiu po ekspozicijas, išbarstytas visame mieste. Su žemėlapiais – mažuma. Kiek teko su jais bendrauti – tai dažniausiai ne italai, o žmonės atvykę iš viso pasaulio, pavyzdžiui, meno kritikai, kolekcionieriai, mokslininkai, dailininkai, kuriems svarbu pamatyti naujausias tendencijas. Didžioji dauguma ekspozicijų buvo nuostabios ir įkvepiančios. Svarbiausia – buvo malonu, kad tais metais laimėjo Lietuvos atstovių ekspozicija. Tai buvo labai originalus sprendimas. Jų darbas buvo žymiai įdomesnis už kitų“.
„Venecijos bienalėje yra dar vienas nuostabus dalykas, kad kas savaitę vyksta įvairių menų užsiėmimai: teatro, šokio, architektūros ir panašiai, – jis prisiminė. – Tuo laiku vyko teatro savaitė, žiūrėjau spektaklius, dalyvavau dramaturgų konferencijoje. Ir… Nuostaba – nieko naujo nepamačiau. Klasikinis commedia dell’arte teatras, truputis žiauraus ir absurdo teatro elementų. Nieko naujo. Kodėl? Prisiminiau vieną pokalbį su italų dramaturgu, jis sakė, kad „Italijoje didžiulė korupcija. Jauni menininkai negali pastatyti nieko originalaus ir išskirtinio, nes jie neprileidžiami prie projektų, negali laimėti jokių konkursų ir statyti savo spektaklių. Dažniausiai italai važiuoja į užsienį, dažniausiai į Vokietiją, ten bando pastatyti pirmuosius spektaklius ir paskui, grįžę visa tai daro Italijoje“. Pagalvojau, kad čia nieko naujo – daugelyje šalių yra panaši situacija. Palikdamas Italiją pagalvojau, kad kažkas panašaus yra su Austrija. Rinkoje dominuoja klasikiniai pastatymai, o tuo, kas nauja ir avangardas domisi nedaug žmonių. Pagalvojau, kad sekantis maršrutas į Kopenhagą galbūt atskleis kitas šiuolaikinio meno egzistavimo puses“.
„Kopenhaga neapvylė. Daug šiuolaikinio meno centrų, jie pritraukia pakankamai daug lankytojų, bet reikia daug reklamos, geros kavinės, geros pagrindinės ekspozicijos, naujų ekspozicijų, renginių ir kita. Tada šiuolaikinis menas tampa įdomus, jis tampa labiau vartojamas, jungiamas su laisvalaikio praleidimu ir nišą realizuotis naujiems sumanymams. Nuostabus buvo Street Theatre festivalis Helsingiore ir Helsingborge, kur galima pamatyti daug netikėtų, įdomių darbų, bet didžiausio susidomėjimo sulaukė spektakliai vaikams ir klasikinio tipo spektakliai. Danijoje svarbu, kad teatras būtų suprantamas, linksmas ir kad būtų tuo pačiu galimybė vartoti maistą, gėrimus, būti visai šeimai, – prisiminė jis. Kas svarbiausia, tai Danijoje teatras atviras inovacijai, manau, kad kaip ir kitose šalyse komerciškai sėkmingas yra miuziklas, klasikinės pjesės ir pan. Vyksta daug projektų, kuriuose šiuolaikiniai Danijos menininkai gali save realizuoti. Svarbu, kad čia į sociumą orientuota šalis, leidžianti pasireikšti visiems ir nesukuria bereikalingos įtampos menininkų bendruomenei. Tai nereiškia, kad jos nėra, bet visi turi galimybę. Ten aš supratau, – pagalvojo jis, – kad reikia turėti komandą, jei nori kažką padaryti. O dabar į Londoną“.
„Londonas, Tate Modern galerija. Įėjimas į ją yra nemokamas. Gali nors ir kasdien eiti ir žiūrėti nuostabias kolekcijas, – jis manė, kad tai ypatingai svarbu. – Kiekvieną dieną pilną žmonių, niekur niekada nemačiau tiek žmonių šiuolaikinio meno galerijoje. Taip, kai kurios kolekcijos yra mokamos, bet visi pagrindiniai fondai yra atviri, o svarbiausia – vyksta daugybė renginių, performansų, workshopų, susitikimai su dailininkais, modernaus šokio vakarai, spektakliai ir t. t. Žinoma, yra visa infrastruktūra. Viskas komercializuota, bet prieinama.
Londone dominuoja klasikinis teatras. Net ir vaidinami postmodernioje formoje turi visus klasikinio teatro elementus. Visada turi būti ugnis, scena turi judėti, dekoracijos keistis ir t. t., tačiau jis yra komerciškai sėkmingas, daug privačių teatrų, kurie išlaiko save, yra, žinoma, ir grandų sistema, bet žiūrovų pakankamai daug, spektakliai kaip ir Amerikoje vyksta du kartus per dieną, dieną ir vakare ir pakankamai daug žiūrovų net ir darbo dienomis. Menininkui išgyventi yra pakankamai sunku, nes jis turi rūpintis pats savimi ir uždirbti pinigus Dalinai meno institucijas išlaiko vyriausybės mecenatai, bet jie turi būti ir komerciškai sėkmingi. Žiūrėdamas spektaklį jauti, kad tai gerai suręsti produktai masiniam vartotojui. Norisi pabrėžti, kad labai kokybiškas visų elementų atlikimas, pradedant dekoracijomis ir baigiant šokiu“.
„Atsisveikinus su Globalia Gyvate ir jos meninėmis mistinėmis kelionėmis pradedi suprasti kad Mitinio Žvėries egzistencija negali būti izoliuota, kad visada ją įtakojo švedų, vokiečių, rusų kultūros ir kad ji visada buvo europiniame kontekste su polinkiu atsiriboti ir sukurti kažką naujo. Jeigu esi kontekste, tai kaip sukurti kažką naujo? Žinant naujausias tendencijas, kaip jų nekartoti ir kurti kažką originalaus? Du atsakymai: pirmas, dalyvauti šiuolaikinio meno kūrime; antras – dalyvauti projektinėje veikloje ir ieškoti ryšio su šiuolaikinio Mitinio Žvėries egzistencijos arealu; trečia – kurti žmonių komandą, kurie nori tai daryti. O svarbiausia – sulaukti momento kai tai tampa poreikiu socialiniame savivaldybės kontekste. Kai vietos marketingas pradeda suprasti, kad jei ta teritorija nebus išskirtinė – ji tiesiog sunyks, kai negalima vadovautis senais mitais ir reikia kurti naujus, kai pradedama suprasti, kad mitai negali kartotis, jie turi būti surišti su artimesne istorija nei 400-500 metų atgal.
Ir tada pradedi dalyvauti ir veikti, rašyti su komanda projektus. Ir tai nėra taip lengva. Todėl, kad reikia suprasti ir suvokti tai, kas yra svarbu ir ko reikia projekto vadovams, o svarbiausia – prisiimti atsakomybę už tai, kas bus įgyvendinama. Atsakomybė ir pirmieji veiksmai parodo, kad galima daryti naujus ir išskirtinius dalykus ir kad nereikia abejoti ar gali tai padaryti. Sėkmė gimdo sėkmę, – pagalvojo jis“.
„Svarbiausias sprendimas – atsiverti žmonėms, kūrėjams, profesionalams, mėgėjams ir priimti žaidimo taisykles. Laikantis taisyklių yra galimybė laimėti visiems. Svarbu turėti originalią idėją, daug idėjų, kurias nori realizuoti šiuolaikiniame kontekste. Svarbiausia – tiesiog sėdėti ir rašyti, rašyti ir taisyti ir nesiskųsti, kad tau sunku. Išgirsti ir suprasti pastabas ir perrašinėti, perrašinėti ir dar kartą perrašinėti, kaip ir bet kurį tekstinį kūrinį. Atkaklumas ir kantrybė – tai yra šiuolaikinio meno esmė, – pagalvojo jis ir nusišypsojo. Šiuolaikinėje visuomenėje niekas nenori kentėti; visi nori paprastai ir lengvai. Todėl turintys kantrybės ir atkaklumo gali pasiekti ko nori“.
„Rašant tekstą labai svarbu, kad komanda besiginčydama ir aptarinėdama išliktų vieninga siekiant tikslo. Negalima kritikuoti ir vertinti vienas kito, reikia prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta tam, kad darbas būtų atliktas iki pabaigos. Labai svarbu turėti žmones, kurie gali ne tik sugeneruoti idėją, bet ir paversti ją pakankamai išbaigtu tekstu. Visi yra reikalingi, visi gali prisidėti ir daryti tai, ko reikia“.
„Pridavimas ir aptarimas projekto – tai didžiausias nerimas, tai kaip meno kūrinio pristatymas vertintojams, labai norisi patikti, labai norisi įtikinti, nugalėti, priklausyti ir kas įdomiausia – ne pinigai svarbiausia, bet pripažinimas tų idėjų, kurias tu parašei, – galvojo jis valgydamas sumuštinį su „Nutella“, balta kava. „Pakepta balta duona ir „Nutella“. Kas gali būti skaniau?“.
„Ir kai laimi, kai pasako, kad bus finansuojama ir kad idėjos yra įdomios – tai įvertinamas visų žmonių darbo įgyvendinant pirminius sumanymus, išplečiant juos. Šiuolaikinis menas yra nuostabus, jis sudaro sąlygas įtraukti daugybę žmonių į jo kūrimą ir ne tik į jo žiūrėjimą. Atsiranda daugybė galimybių įtraukti žiūrovus, kur žiūrovas ir tampa pagrindiniu dalyviu. Šiuolaikinis menas gali atsirasti visur – jūsų kieme, mane, laiptinėje, įstaigoje ir t. t. Jau nekalbant apie internetinę erdvę ir tai yra labai svarbu, nes tai realiai keičia žmogaus egzistenciją, žmogus prisipildo šiuolaikinio meno tuštumos, o žmonės šiuolaikiniam menui suteikia savo emocionalumą ir papildo jo racionalumą. Tai kaip naujas grįžimas į emocionalumą ir metamodernizmą, kai racionalumas ir emocinis užsipildymas gali atsirasti vienu metu ir sukelti racionalius emocijų pliūpsnius, postmistinius potyrius, neprarandant racionalaus mąstymo“.
Apmąstymai tęsėsi toliau – „Metafizika ir dialektika niekur nedingsta. Neigimo-neigimo dėsnis gali pasireikšti bet kuriuo momentu. Pandemija, virusas iš dalies bando sustabdyti pakilusią bangą kaip bangolaužis. Galima sustoti ir pasiduoti, o galima bandyti bangolaužį apeiti – nesustoti ir kurti, demonstruoti savo kūrybą. Kai pilna izoliacija, lieka galimybė kalbėtis internete, šokti, dainuoti žmonių kiemuose, suteikiant jiems viltį ir pozityvius išgyvenimus nestabilioje aplinkoje. Galima užpildyti menu sustojusį miestą. Ir šis išbandymas tik padeda dar geriau suvokti meno etines, estetines ir pažintines galias, todėl Kantas, ko gero, yra labiau teisus nei Hegelis. Menas, estetika pažįsta pasaulį kitaip, perkurdamas jį ir sukurdamas naujas nenatūralias, vietines Mitines Žvėries egzistencijos vietas. Sukuria naujas teritorijas, kuriose gali egzistuoti menas ir formuoti jose kitokius gyvenimo ritualus ir etines normas. Net ir negražus grožis yra grožis griaunantis gyvenimo rutiną ir pilkumą. Ir jokie 50 pilkumo atspalvių negali būti išmesti, nes jie ir sukuria Mitinio Žvėries spalvingumą“.
„Tačiau šiuolaikiniai menininkai neapsiriboja tik modernaus meno pilkumu, rudumu ir juodumu. Jie kuria naujus stilius, tokius kaip makskolorizmas, kritinis popartas, postprimityvizmas ir kt., kurių pagalba bando išreikšti šiuolaikinio Mitinio Žvėries anatomiją globalaus pasaulio kontekste. Globali Gyvatė nėra Mitinio Žvėries priešas, ji yra antropomorfinės ekosistemos sudėtinė dalis, kuri priverčia Mitinį Žvėrį tobulėti, kad išliktų ir plėstų savo egzistencijos arealą. Mitinio Žvėries ir Globalios Gyvatės dialektinis ryšys sukuria galimybes atsirasti kažkam naujesniam, tobulesniam nei buvo prieš tai. Kas tai bus? Jūs jį sukursite ir pamatysite“.