Kauno legenda. Šeštadienis
Šeštadienis. Visus savo savaitgalius bei laisvesnes dienas leidžiu Kaune, šis - ne išimtis. Tie, kas mane pažįsta, neretai pradeda vartyti akis eilinį kartą iš manęs išgirdę, kaip stipriai myliu šį miestą ir koks jis man mielas.
Guliu balkone. Galvoju. Oras apniukęs, bet mintys šiltos ir svajingos. Mąstau apie keliavimą laiku. Taip, taip, perskaitei teisingai. Užsimerkiu...
... Lėtai siurbčioju juodą kavą "Konrado" kavinėje (ateityje čia bus „Vero Cafe“, o grindinyje iškaltas žodis "Tulpė" stebins vietinius praeivius), viena akim stebiu Laisvės alėją, kurios sunkiai aprašomą grožį darko išraustas grindinys ir įrenginėjamas vandentiekis (istoriją sekantys piliečiai jau šioje vietoje atseks, jog sėdžiu kavinėje 1929 metais. Galiu pridėti - ankstyvą rudenį), o kita akimi stebiu kaip karštligiškai, su plačiais rankų mostais pats Vincas Krėvė kažką aiškina savo kolegoms. Taip, pietų metu "Konradas" tampa Kauno inteligentijos traukos centru, dažnai gali sutikti ir kokį Sruogą ar Cvirką, čia mezgasi įvairios pažintys, kontaktai.
Manęs šiuo atveju niekas nestebi. Aš - kampe prie lango prisispaudęs, eilinis Kauno jaunuolis, mėgstantis likti nepastebimu pasaulio stebėtoju. Padėjęs litus už kavą, išeinu į vėstantį miestą. Praeinu pro sparčiai kylantį "Metropolitain" kino teatrą, kur it bitės dūzgia darbininkai(ateityje kažkur toje vietoje įsikurs "Laukinis gepardas", niekam neįdomi kailių ir odos parduotuvė), beje, tai vienas iš bent 17 dabar, tarpukariu, Kaune veikiančių kino teatrų. Įšoku į konkę (trečiajame tūkstantmetyje net šio žodžio niekas nebežinos), kuri mane nuveža tiesiai iki susitikimo vietos. 15:00 turiu pasimatymą prie fontano. Trypčioju, jaudinuosi... O jei ji neateis? Bet mano dvejones išsklaido iš tolo šviečianti šypsena. Kokia ji graži, pagalvoju. Ji atrodė stilingai. Dėl madingai trumpų plaukų jos nuogi pečiai ir kaklas tapo dar atviresni, o tai pakirtinėjo kelius. Dieve, ačiū už Holivudinius filmus, kurie atnešė mums šią madą ir už iš Paryžiaus plaukiančias sukneles...
Trumpam prisėdę "Metropolyje" (kurio užrašas dar ilgai liks kabėti restoranui jau seniai užsidarius) ir išgėrę po kokteilį, kaip priklauso jauniems inteligentams, turintiems tiek daug jaunatviško maksimalizmo, išbėgame pasivaikščioti. Tiesa, noriu paminėti, kad Kaunas, žinomas kaip mažasis Paryžius, turi labai aiškias tradicijas, tad už kokteilius, be abejo, moku aš.
Paėjėję K. Donelaičio gatve, pasukam link medinių laiptų, jungiančių centrą su Žaliakalniu (vėliau kauniečiai dažniau kursuos funikulieriumi). Net neįtarėme, kad mūsų pamėgtas maršrutas už 7 metų taps pagrindine miesto arterija, bus pastatyti granitiniai laiptai su apačioje besipuikuojančiu fontanu bei didžiuliu, atviru, trijų dalių baseinu viršuje. Ši vieta bus žinoma kaip Kauko alėja, moterys vaikščios su ilgom sukniom bei skėtukais, o baseinas taps traukos centru.
Pakilę laiptais aukštyn pasivaikščiojome po didžiulį Vytauto parką, kuriame įsikūrę teniso kortai, pamėgti Kauno inteligentų. Taip pat praėjome pro paviljoną, aplink kurį, už beveik pusės šimtmečio, įsikurs nuostabūs atrakcionai, o sūpynės "Orbita" taps nemirštančia legenda.
Vėliau mūsų lauks ilga naktis, tad metas namo ilsėtis. Šiąnakt "Versalyje" (ateityje šioje vietoje veiks baras „Rocknrolla“) juk renkasi jaunasis Kauno elitas. Gavome kvietimus ir mes, tad lauks ne tik biliardas, gėrimai, tačiau ir į vakarinę programą įtrauktas kabaretas, o vėliau antrame aukšte svečiams užsakyti viešbučio kambariai.
... Atsimerkiu. Balkone darosi vėsu, pasiimu savo „Macbook‘ą“ ir pereinu į virtuvę. Kaip gera buvo tais laikais... Mažai kas suvokia, kokį svorį tuo metu turėjo mažasis Paryžius - Kaunas. Tai buvo modernus, milžinišku tempu augantis, architektūros šedevrais ir inteligentijos dvasia pasižymintis miestas. Kaunas garsėjo nuostabaus grožio moterimis, kurios puikiai išmanė to meto Europos madas, o pramogų pulso mieste pavydėtume ir dabar. Toli gražu mums iki to laikmečio. Todėl dažnai su pavydu, tačiau draugiškai, šypteliu tuo laiku gyvenusio Burmistro Jono Vileišio skulptūrai prie centrinio pašto, ar to meto šlagerių karaliui D. Dolskiui, kuris nuolat šypsosi netoli fontano, ten, kur anksčiau jo dėka nuolat skambėjo kvietimas Marytei eiti pašokti. Mes miname Jų miesto gatves, ir jei norime vadinti jas savo gatvėmis, gerbkime ir mylėkime šį nuostabų kraštą.
Ernestas Ziutelis
Pasaka apie tai, kas dar bus
Kaunas po šimto metų. Bus saulėta diena. Pati vasaros pradžia.
Dideliame name ant Žaliakalnio kalno gyvens labai graži mergaitė. Žinia apie jos grožį sklis toli už Kauno ribų ir jaunuoliai visoje Europoje dalysis jos nuotraukomis ir apie ją svajos. Mergaitė bus ne tik graži, bet ir turtinga – jos tėvams priklausys daug parduotuvių, o tose parduotuvėse prekiaus prabangiais drabužiais ir papuošalais. Prabangus bus ir didysis namas Žaliakalnyje, kur gyvens mergaitė su tėvais: šalia namo terasomis žemyn leisis didžiulis parkas, tame parke bus daug garsių menininkų skulptūrų, puiki žaidimų aikštelė, medžiuose nutiestas nuosavas nuotykių takas. Parke augs medžiai, kokių kitur nepamatysi, ten bus kedrų, bus net sekvoja, o tarp jų vingiuos takeliai ir pavėsyje stovės spalvingi suoliukai. Mergaitė leis dienas vaikštinėdama tais takeliais, apsirengusi gražiausiais drabužiais iš tėvų parduotuvių, žais su savo mylimu šuneliu. Jos gyvenimo galės pavydėti daug kas, tačiau mergaitė nesijaus laiminga.
Kodėl? Todėl, kad tėvai neleis jai išeiti už parko tvoros. Sakys, kad ji dar per jauna vaikščioti mieste, nes ten pavojinga. Kam gi tau eiti į miestą, klaus tėvai, kai tu turi viską, ko reikia, mūsų didžiuliame name ir nuostabiame parke? Be to, juk tu nuolat keliauji su mumis po visas šalis ir jau mažai liko pasaulyje šiltųjų jūrų, kur tu nebūtum nardžiusi tarp spalvingų žuvų, ir mažai liko gražių miestų, kur tu nebūtum fotografavusis siaurose gatvelėse!
Mergaitė girdės, ką sako tėvai, tačiau vis tiek negalės suprasti, kodėl jai galima nardyti tolimose jūrose, sėdėti tolimų senamiesčių kavinėse, bet negalima išeitį į gimtojo miesto gatves. To paties miesto, kuris čia pat apačioje, už jų nuosavo parko tvoros, ranka pasiekiamas, bet uždraustas.
Ir štai vieną dieną žaisdama parke, mergaitė nuklys į patį pakraštį. Ten, už žydinčio krūmo, tarp medžių ji pastebės vartelius, kurių anksčiau niekada nebus mačiusi. Už vartelių matysis takas. Mergaitė iš pradžių nedrįs juo eiti, bet galiausiai smalsumas nugalės ir ji, pravėrusi vartelius, pateks į apleistą sodą. Perėjusi sodą, mergaitė atsidurs vidiniame senovinio namo kieme. Panašių namų ji bus mačiusi kelionėse su tėvais Italijoje, tad kiemas jai pasirodys visai jaukus.
– Ką tu čia veiki? – staiga pasigirs balsas.
Mergaitė krūptels. Antrame aukšte ant palangės sėdės vaikinas. Ji pakels galvą pažiūrėti į jį, saulės spindulys akimirkai nušvies jo veidą ir jis pasirodys mergaitei labai gražus.
– Aš išėjau pasivaikščioti.
– Tu iš to didelio namo?
– Taip. O tu?
– O aš iš šito namo, – pasakys vaikinas, staiga atsispirs ir nušoks žemyn pas ją. Mergaitė iš pradžių išsigąs, nes juk tėvai bus nuolat sakę, kad mieste pavojinga, bet tuo pačiu toks netikėtas vaikino šuolis jai pasirodys juokingas ir ji ims juoktis. Po valandėlės jie jau sėdės kieme ant žolės ir kalbėsis. Vaikinas papasakos jai, kad yra apie ją girdėjęs ir kad visi mano, jog ji labai pasipūtusi. Mergaitė savo ruožtu pasiskųs jam, kad tėvai jos neleidžia į miestą. Jie abu prisipažins vienas kitam, kad yra vieniši. Ir sutars kartais, kai jausis labai vieniši, susitikti prie vartelių.
Nuo tos dienos jos gyvenimas nebebus toks liūdnas, nes jiedu su vaikinu vis susitiks. O tuomet vieną dieną mergaitės paslaptį sužinos tėvai. Jie labai supyks, kad mergaitė jų neklausė ir pati viena išėjo už vartelių. Uždraus matytis su vaikinu, lieps užkalti vartelius, o mergaitę įkalins viršutiniame didžiojo namo aukšte.
Nebegalėdama išeiti ir sutikti savo mylimojo, mergaitė prapliups verkti. Ji verks dienas ir naktis, naktis ir dienas, kol galiausiai nuo jos ašarų patvins parkas, paskui ir apleistasis sodas, upeliai nubėgs žemyn, pamažu apsems visą Kauną ir galiausiai vanduo priartės prie senojo namo, kur gyvens vaikinas. Vaikinas išsitrauks iš palėpės nuo senųjų Kauno potvynių dar senelio paliktą valtį, palauks, kol vanduo pasieks didįjį namą, tada priplauks prie jo ir sušuks mergaitei, įkalintai viršutiniame aukšte:
– Dabar tavo eilė šokti pas mane!
Ji atsidarys langą ir šoks pas jį į valtį. Valtis susiūbuos, bet atsilaikys ir jie nusiirs tolyn per potvynio bangas. Veltui mergaitės tėvai ieškos dukters ir, potvyniui nuslūgus, klausinės apie ją ir jos vaikiną visų miesto gyventojų. Žmonės taip smarkiai bus nustebinti pasikartojusio didžiulio potvynio, kad taip ir nepamatys kaip į saulėlydžio pusę pasroviui upe nuplauks valtis su dviem įsimylėjėliais.
Štai taip bus. Pamatysite.
Kai kas mano, kad 2222 metais Kaunas bus pamirštas...
Kai kas mano, kad 2222 metais Kaunas bus pamirštas... Ką čia Kaunas. Visa Lietuva! Jie buvo teisūs. Tiesa, ne dėl Kauno, bet dėl Lietuvos - to mistinio krašto, iš kurio kilę protėviai, statę Kauno požemių labirintus. Bet Kaunas? Ne... Kaunas tiesiog tapo kitoks. Kauno požemių labirintai - pilis, senamiesčio gatvės, bažnyčios, Laisvės alėja, kvartalai aplinkui ir net tas santakos gabaliukas, kur upės išteka iš neužsidarančio nuotėkų vamzdyno ir suteka atgal - visa tai išliko... Tiesiog čia jau niekas nesilanko. Tik turistai iš Berlyno, Romos ar Paryžiaus miestų. Šiuose požymiuose nėra daug žmonių. Nes nėra čia ko ir būti - ką tu Pirmąjame aukšte veiksi? Tik seną architektūrą ar prostitutę gali pasigauti. Turistams iš tūkstantųjų aukštų tai patinka - smagu nusileisti, pakvėpuoti suprėskusiu oru, pasimėgauti dirbtine saule dirbtiniuose Kauno požemiuose, kur toliau Aleksoto ar Žaliakalnio nenueisi, nes už šių - Kauno pamatai. Tada tie turistai grįžta iš kur atvykę. Aukštyn. Į avilius, dangoraižius, kuriais nustatyta visa Europa. Jie ten sėdi, valgo, miega, dauginasi ir laukia gerų idėjų, kurios pakeis pasaulį... Šių idėjų laukia ilgai. Gali tai sau leisti, kai yra nemirtingi.
Buvo laikai, kai tik Kekto ir Žvėris buvo nemirtingi, apie kuriuos negirdėti jau keli amžiai... Tada, po nemirtingumo vakcinos, visi tokiais tapo. Kauniečiai ir užmiestiečiai. Jie dauginosi kaip žiogai panemunės pievose. Jie grūdosi ir lipo vienas ant kito. Vienuolikos aukštų betono neužteko, taigi pasistatė tūkstančių aukštų betonines šventoves! Beveidis statybų konglemoratas išgriovė viską, kas trukdytų - Vilijampolės namelius, Aleksoto gamyklas, Dainavos rajonus, suarė net ir Panemunės šilą. Nieko tokio, tiesa. Po to, kai mechaniniai titanai įsmeigė atitinkamai gigantiškus pamatus, užbetonavo viską trijų kilometrų spinduliu aplinkui penkių kilometrų skersmens Kauno požemius... Miškus jie atsodino iš naujo. Ir namus pastatė. Kino teatrus. Sporto sales. Penkias naujas Žalgirio arenas, penkis Akropolius, po vieną kiekvienam tūkstantąjam aukštui.Tiesiog dabar, norėdamas nuvykti į Ąžuolyną, lipi ne į pirmą troleibusą, o į vieną iš tūkstančio liftų ir pasirenki kelionės tikslą - A1408. "A" čia reiškia aukštą.Nuvykęs ten rasi ąžuolų parką. Net tikrų stumbrų! Be abejo, šie stumbrai nėra gyvi. Maisto, oro, vandens ir žmonėms trūksta, taigi nėra, ko dar ir biologinius gyvūnus spausdinti. Šie stumbrai tai tikslios mechaninės kopijos tų gyvių, kurie kadaise po Kauno ąžuolynus vaikščiojo.
Kaunas išliko. Jis pasikeitė, bet jei paklaustum bet kurio iš trisdešimties milijonų kauniečių, ką jie mano apie savo miestą - šie sakys, kad jis geriausias Europoje. Tik Žvėries, atrodytų, niekas neprisimena. Nors šis jo miestą sukūrė ir šio everestiškus pamatus laiko. Neprisimena net Kekto, kurio simboliais išmargintos Kauno metropoliteno sienos.
Pasakoja Debesyla
Kauno Žvėris ir gubernatorius
Anksčiau miesto valdžia su Žvėrimi tardavosi kaip miestą valdyti.
Gubernatorius Veriovkinas siųsdavo pavasariais per potvynį jam laišką su klausimais, įdėtą į butelį.
Butelį mesdavo į Nemuną ties žiemos uostu ir jis kaip mat pradingdavo. Tai
būdavo geras ženklas. Jeigu gi butelį bangos atmesdavo atgal, žinodavai, kad netinkama diena, kad Žvėris gal užsiėmęs ir reikia pakartoti. Po potvynio tarp ledo lyčių rytą rasdavo tą patį butelį atplukdytą į skverelį netoli gubernatoriaus rūmų jau su atsakymais.
Taip ir bendravo.
Rašydavo vienas kitam mandagiai: Veriovkinas kreipdavosi į Žvėrį “Jūsų Baisenybe” ,
atgal gaudavo “Tamsta Gubernatoriau”. Turėdavo rašyti tik teisybę, atsakymus irgi gaudavo
tiesius ir atvirus, todėl laišką iš butelio išsiimdavo visada pats gubernatorius, niekam skaityti
neduodavo, o perskaitęs sudegindavo. Apie šiuos laiškus pavaldiniams ir juolab valdžiai
Peterburge nė žodžiu neužsimindavo. Apie tai, kas juose būdavo parašyta, žinome tik iš
gubernatoriaus mylimos sesers Marianos atsiminimų: brolis jai kai ką papasakodavęs.
Skundėsi pavyzdžiui, kad Žvėris labai griežtai draudžia miestiečius skriausti, kad už
visas paskirtas bausmes prieš jį teisintis tenka, kad Žvėris laiškuose tiesiai taip ir rašo, kad
gubernatoriaus valdžia esanti neteisėta, kad miestą jis laiko užkariavęs ir laisvę atėmęs. Kad
miestiečiai bijo teisybę sakyti, kad slaptoji policija kabakuose sėdinėja ir žmones už liežuvio
traukia, o paskui į kalėjimą už vieną ne tokį žodį kiša. Tiesa, Žvėris niekada negrasindavo
gubernatoriui, nors ir buvo galima to laukti. Iš laiškų, kalbėjo gubernatorius seseriai, galima
pajusti tam tikrą Žvėries liūdnumą ar savotišką nusivylimą miestu ir miestiečiais.
Seseriai toks brolio susirašinėjimas su Kauno Žvėrimi keistas nepasirodė.
Rusų imperijoje seniai sklido kalbos, kad ilgus šimtmečius rusus gąsdinęs slibinas Zmejus turėjo lyg giminaitį lietuvių žemėse dar nuo Algirdo laiku ir kad tasai Zmejaus giminaitis, kurį rusai vadino Zveriumi, esąs geresnio charakterio, žmonių nevalgąs, ugnimi nespjaudąs, o gyvenąs vandenyse ir miesto reikalus prižiūrįs... Esą tas Kauno Žvėris labiau panašus į kitus jų gimines iš angliškos arba vokiškos pusės, kur slibinai miestus saugo ir tik mainais už tai skaisčių mergelių retkarčiais gauna...
-Žiūrėk, kad jis tavęs nepaprašytų skaisčios mergelės, - kartą pusiau rimtai ištarė
Mariana prie taurės burgundiškojo gubernatoriaus rūmuose su broliu pietaudama.
-Nemanau, kad paprašys. Kažkas pas juos atsitikę yra.
-Pas juos?
-Tarp jo ir miesto.
-Tu esi miestas.
-Mariana... mes abu su tavim gerai žinom, kas aš esu ir kaip čia į mus žiūri, tad nepradėk.
-Na gerai, bet iš tiesų... jeigu jau rimtai kalbėti... Kaip manai, kas tuos laiškus rašo? Juk
ne pats Žvėris gi savo letena?
-Šito negaliu pasakyti. Bet tas, kas jo vardu rašo, rašo gražiai ir žino viską, kas mieste
dedasi. Ir kai sakau viską, sese, tai reiškia – visai viską.
-Žino net, kad mes dabar čia sėdim?
-Žino ir ką kalbam.
Mariana apsidairo. Brolis šypteli.
-Nurimk, sese. Iš pradžių ir man atrodė baisu ir nejauku. O paskui pripratau ir pasakysiu
tau ko niekad niekam nesu sakęs: man daug ramiau kai žinau, kad jis yra.
Aš
Kaunas.
Naktis.
Danguje žybčioja žvaigždės. Ūkauja pelėda.
Tai ne pasaulis, o kažkokia neaiški siurrealybė.
Galbūt. Bet argi ne. Viskas yra siurrealybė?
Absurdas?
Kosmosas?
Aš gyvenu, bet galbūt kažkur
Kitoje Visatos pusėje
Gyvena kitas „aš"
Tačiau tas „aš" vis tik negali vadintis „aš"
Nes ten jau kažkas kito.
Tai,
Kas net negalėtų būti pavadinta asmeniu.
Jis neturi kūno,
Neturi glotnių plaukų,
Raminančių akių,
Lūpų,
Rankų,
Kojų,
Jis yra nematomas,
Jį galima tik pajausti.
Bet mes to nemokam
Ir todėl apie šį reiškinį -
antrąjį „aš"
Mes kalbame retai.
Nenorime parodyti savo
SILPNYBIŲ,
Todėl mes ir liekame.
Stovime.
Čia.
Laukiame kažko
Ir tas antrasis
"aš"
Pasirodo
Neįprastu pavidalu.
Anksčiau neatpažįstamas,
Dabar jis virsta dalele mūsų.
Jis nusprendė pasilikti
Čia.
Kaune.
Baltose erdvėse.
Tokios pačios spalvos
Būtybė,
Padaras,
Žvėris,
„Aš"
- Bima
Veidrodžių gatvė
Žmonės kalbėdavo apie Aukštąją gatvę, kad ten vaidenasi. Kad ten pasirodė juoda dėmė.
Pirmą kartą dėmę pamatė jauna moteris, grįždama po darbo. Dėmė buvo ant sienos, jai kilo įtarimas ir ji paspartino žingsnį. Atsisukusi pamatė, kad dėmė jau ant kelio, tarsi seka įkandin. Moteris dar labiau pasiskubino, bet nesusilaikė neatsigręžusi ir sukliko - dėmė buvo dabar visai už jos. Moteris ėmė bėgti, puolė pro kiemo vartus ir, dar prieš vartams užsidarant, matė kaip didžiulė dėmė slenka namu priešais.
Rytą ten rado mirusį kaimyną. Jis buvo uždusęs.
Per mėnesį dėmę matė dar dvi vyresnės moterys ir vienas vyras. Jį dėmė buvo veik prisivijusi ir išaugusi iki dviejų žmonių dydžio, bet laimei iš gretimo namo išvirto įkaušusi kompanija ir dėmė pranyko.
Kažkas atkreipė dėmesį, kad pasirodžiusi dėmei, stodavo tyla. Nelodavo gatvės šunys ir nesigirdėdavo miesto gausmo. Baimė apėmė gatvę. Žmonės bijodavo išeiti iš namų ar grįžti į juos vieni. Vaikų nebeleisdavo į kiemą, o naminių gyvūnų nebebuvo įmanoma ištempti iš už tvoros. Naktimis užtraukdavo užuolaidas ir klausydavosi iš už jų, sulaikę kvėpavimą. Ir tikrai - kartais miesto gausmą lyg ranka nuimdavo. Tada žinodavo, kad dėmė čia pat. Už vartų.
Gatvės gale gyveno kirpėjas. Namuose jis nakvodavo retai, kur būdavo kitais kartais – niekas nežinojo. Ir štai tasai kirpėjas vieną vakarą pėsčias ėjo gatve namo. Dėmė atsirado ir ėmė jį sekti. Nebe toli namų vyras staiga atsigręžė, pamatė virš galvos milžinišką dėme ir pajuto, kad trūksta oro. Bandė šlietis prie namo sienos, dėmė apėmė jį visą, galiausiai smaugiamo kirpėjo ranka paleido portfelį ir iš portfelio išslydo nedidelis veidrodis. Jo pasirodymas sukėlė stebuklingą efektą – dėmė tarsi sprogo.
Išsigelbėjęs kirpėjas po nemigo nakties viską papasakojo kaimynams ir daug sužinojo apie dėmę. Kaimynai gi nutarė, kad veidrodis čia yra svarbu. Netrukus visą gatvę nukabino visokio dydžio ir formos veidrodžiais ir ėmė laukti.
Plaukiantys akmenys
Kažkada Kaune buvo upių atneštų daiktų muziejus. Jį įkūręs žmogus ilgą laiką rodė savo eksponatus tik draugams ir pažįstamiems – bijojo, kad jį nepalaikytų bepročiu ar kokiu nusikaltėliu; tuo metu miestas gyveno ne pačius geriausius savo laikus ir žmonės buvo negailestingi vieni kitiems.
Draugai ir pažįstami žaliame name vienoje Krantų gatvių iš pradžių rasdavo tai, ko ir galėdavai tikėtis rasti: pačių įvairiausių butelių, jų tarpe net senoviškų su akmenėliais, smėliu, o kartais ir rašteliais viduje, saulėje išblukusių plūdurų, daugybę visokių meškerių, keletą inkarų ir labai seną valtį. Dar nieko nebūtų nustebinę baltos ir rusvos dvigeldžių moliuskų geldelės, išdėliotos ant kambario palangių- tokias geldeles daugelis miesto vaikų yra rinkę upių pakrantėse. Nedaug ką stebino ir keletas pypkių, o taip pat medinis portsigaras ir daug monetų iš pačių įvairiausių laikų.
Tačiau kituose kambariuose lankytojų laukdavo jau visai netikėti radiniai. Ten buvo paveikslas vandenyje išmirkusia drobe, bet dar įžiūrimas. Ten buvo akordeono dėklas, pilnas stiklo karoliukų, ten buvo kandeliabras, pagamintas iš dramblio kaulo ir todėl plūdrus, ten buvo keletas patrankų sviedinių, rastų paupio dumble, ten galiausiai buvo gramofonas – rastas, išdžiovintas, išvalytas ir visai veikiantis.
Bet didžiausias netikėtumas buvo laikomas namo kieme šalia nedidelio baseinėlio ir muziejaus šeimininkas jį parodydavo toli gražu ne kiekvienam. Ant stalo buvo padėti keli daugmaž apvalūs akmenys, skirtingų spalvų ir faktūrų. Žmogaus galvos dydžio ir gana svarūs. Davęs svečiui palaikyti ir pačiupinėti akmenis, šeimininkas pasiūlydavo mesti juos į baseinėlį. Akmenys, svečio nuostabai, neskęsdavo.
-Surinkau juos vieną ankstyvą pavasarį upėje nuėjus ledams. Plūduriavo netoli kranto. Aš nežinau, kas čia, - sakydavo muziejaus šeimininkas.
Niekas nežinojo.
O paskui tasai žmogus numirė ir dabar jo namelis stovi užkaltais langais. Kažkur žole ir krūmais apaugusiame kieme guli ir viena didžiausių miesto keistenybių: plaukiantys akmenys.
Kaip Mazelio orkestras velnią nugalėjo
Buvo toks Mazelio orkestras, dabar mažai kas atsimena. Grodavo miesto sode, jaunimas šokdavo, net senesni ateidavo paklausyti ir pasipiktinti, kad jaunimas ištvirkęs.
Orkestras imdavo užsakymus ir mokėjo pagroti bet kokią paprašytą dainą ar melodiją. Gandas apie tokius muzikantus buvo toli pasklidęs ir miesto sode niekada netrūko ne tik vietinių gyventojų, bet neretai atklysdavo ir smalsių keliauninkų.
Ir štai giedrą birželio vakarą orkestrui baigus groti „Kreolės akis“, prie Mazelio priėjo mandagus jaunuolis su smuiko futliaru.
-Girdėjau, kad pagrojate bet kokią užsakytą melodiją ar dainą, - pasakė jis. – Tai noriu pasiūlyti varžytuves. Aš pradėsiu melodiją, jūs užbaigsite. Tada jūs pradėsite, o aš užbaigsiu. Ir taip tol, kol arba aš arba jūs nežinosite tęsinio.
-Gerai, - sutiko Mazelis, -Kas atiteks nugalėtojui?
-Nugalėtojas gaus pralaimėjusįjį už amžiną tarną.
Mazelis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko.
Paskelbė varžytuves. Jaunuolis pradeda, orkestras tuoj tęsia. Orkestras pradeda, jaunuolis bemat pasigauna. Jaunimas šoka be atvangos, minia vis didėja.
Taip tęsėsi dvylika naktų ir dienų, kol galiausiai jie pagrojo visas viso pasaulio dainas, mirtinai nuvarė nuo kojų šokėjus beigi patys išseko. Pabaigus groti paskutiniąją, Mazelis su jaunuoliu įsistebeilijo vienas į kitą. Tada jaunuolis pakėlė smuiką prie peties ir užgrojo melodiją dar niekam niekada negirdėtą ir tokią, kad jos net labai norėdamas neįstengtum pakartoti, o ją išgirdę visi tarsi suakmenėjo.
Po kurio laiko pirmas atitokęs Mazelis suprato, kad prieš jį velnias stovi. Suriko saviškiams, tie metė instrumentus, puolė jaunuolį, surišo ir įmetė į miesto sienos bokštą.
Rytą miestiečiai atbėgo bokštan su žandarais, bet rado ten tuščią, tik ant sienos prie smuiko rakto buvo nesuprantamas užrašas lig šiol ten matomas.
Istorija apie įsimylėjusį virėją
Hanzos laikais Garlando kabake Ugniagesių gatvėje dirbo toks virėjas. Visiems jis patiko, mat gamino gardžias ir labai sočias sriubas iš miško grybų, kurias klientai vadino „restaurant“ – atstatančiomis jėgas. Po tokios sriubos jūs galite perplaukti Nemuną išilgai, aiškindavo lankytojams kabako šeimininkas, o tada pašaukdavo virėją pasirodyti ir nusilenkti svečiui.
Ir štai vieną dieną atsitiko, kad virėjas įsimylėjo. Jis tapo išsiblaškęs ir nebeatsiliepdavo šaukiamas nusilenkti, o tik stovėdavo prie viryklės ir užsigalvojęs maišydavo samčiu šalia puodo. Jo sriubos pasidarė labai sūrios, prastai plauti grybai grikšėdavo tarp dantų. Lankytojai ėmė skųstis ir galiausiai liovėsi ateiti.
Garlandas įsiutęs išvijo virėją.
Tą patį vakarą pakilo stiprus rytų vėjas ir Nemunas išėjo iš krantų. Jo vandenys pakilo iki Ugniagesių gatvės ir apsėmė Garlando kabako rūsį. Šeimininkas, pasišviesdamas žvake, puolė rūsin gelbėti produktų, paslydo ant šlapių laiptų ir trenkėsi galva į tamsų akmenį. Mirė akimirksniu, o vandenys išnešė jo kūną žemyn upe ir priplakė prie kranto Šilelio slėnyje, kur mažame namelyje virėjas su savo mylimąja sėdėjo nuliūdę prie stalo, nežinodami iš ko jie dabar gyvens.