Veidrodžių gatvė

Žmonės kalbėdavo apie Aukštąją gatvę, kad ten vaidenasi. Kad ten pasirodė juoda dėmė.

Pirmą kartą dėmę pamatė jauna moteris, grįždama po darbo. Dėmė buvo ant sienos, jai kilo įtarimas ir ji paspartino žingsnį. Atsisukusi pamatė, kad dėmė jau ant kelio, tarsi seka įkandin. Moteris dar labiau pasiskubino, bet nesusilaikė neatsigręžusi ir sukliko – dėmė buvo dabar visai už jos. Moteris ėmė bėgti, puolė pro kiemo vartus ir, dar prieš vartams užsidarant, matė kaip didžiulė dėmė slenka namu priešais.

Rytą ten rado mirusį kaimyną. Jis buvo uždusęs.

Per mėnesį dėmę matė dar dvi vyresnės moterys ir vienas vyras. Jį dėmė buvo veik prisivijusi ir išaugusi iki dviejų žmonių dydžio, bet laimei iš gretimo namo išvirto įkaušusi kompanija ir dėmė pranyko.

Kažkas atkreipė dėmesį, kad pasirodžiusi dėmei, stodavo tyla. Nelodavo gatvės šunys ir nesigirdėdavo miesto gausmo. Baimė apėmė gatvę. Žmonės bijodavo išeiti iš namų ar grįžti į juos vieni. Vaikų nebeleisdavo į kiemą, o naminių gyvūnų nebebuvo įmanoma ištempti iš už tvoros. Naktimis užtraukdavo užuolaidas ir klausydavosi iš už jų, sulaikę kvėpavimą. Ir tikrai – kartais miesto gausmą lyg ranka nuimdavo. Tada žinodavo, kad dėmė čia pat. Už vartų.

Gatvės gale gyveno kirpėjas. Namuose jis nakvodavo retai, kur būdavo kitais kartais – niekas nežinojo. Ir štai tasai kirpėjas vieną vakarą pėsčias ėjo gatve namo. Dėmė atsirado ir ėmė jį sekti. Nebe toli namų vyras staiga atsigręžė, pamatė virš galvos milžinišką dėme ir pajuto, kad trūksta oro. Bandė šlietis prie namo sienos, dėmė apėmė jį visą, galiausiai smaugiamo kirpėjo ranka paleido portfelį ir iš portfelio išslydo nedidelis veidrodis. Jo pasirodymas sukėlė stebuklingą efektą – dėmė tarsi sprogo.

Išsigelbėjęs kirpėjas po nemigo nakties viską papasakojo kaimynams ir daug sužinojo apie dėmę. Kaimynai gi nutarė, kad veidrodis čia yra svarbu. Netrukus visą gatvę nukabino visokio dydžio ir formos veidrodžiais ir ėmė laukti.

Dėmė nebepasirodė.