Plaukiantys akmenys
Kažkada Kaune buvo upių atneštų daiktų muziejus. Jį įkūręs žmogus ilgą laiką rodė savo eksponatus tik draugams ir pažįstamiems – bijojo, kad jį nepalaikytų bepročiu ar kokiu nusikaltėliu; tuo metu miestas gyveno ne pačius geriausius savo laikus ir žmonės buvo negailestingi vieni kitiems.
Draugai ir pažįstami žaliame name vienoje Krantų gatvių iš pradžių rasdavo tai, ko ir galėdavai tikėtis rasti: pačių įvairiausių butelių, jų tarpe net senoviškų su akmenėliais, smėliu, o kartais ir rašteliais viduje, saulėje išblukusių plūdurų, daugybę visokių meškerių, keletą inkarų ir labai seną valtį. Dar nieko nebūtų nustebinę baltos ir rusvos dvigeldžių moliuskų geldelės, išdėliotos ant kambario palangių- tokias geldeles daugelis miesto vaikų yra rinkę upių pakrantėse. Nedaug ką stebino ir keletas pypkių, o taip pat medinis portsigaras ir daug monetų iš pačių įvairiausių laikų.
Tačiau kituose kambariuose lankytojų laukdavo jau visai netikėti radiniai. Ten buvo paveikslas vandenyje išmirkusia drobe, bet dar įžiūrimas. Ten buvo akordeono dėklas, pilnas stiklo karoliukų, ten buvo kandeliabras, pagamintas iš dramblio kaulo ir todėl plūdrus, ten buvo keletas patrankų sviedinių, rastų paupio dumble, ten galiausiai buvo gramofonas – rastas, išdžiovintas, išvalytas ir visai veikiantis.
Bet didžiausias netikėtumas buvo laikomas namo kieme šalia nedidelio baseinėlio ir muziejaus šeimininkas jį parodydavo toli gražu ne kiekvienam. Ant stalo buvo padėti keli daugmaž apvalūs akmenys, skirtingų spalvų ir faktūrų. Žmogaus galvos dydžio ir gana svarūs. Davęs svečiui palaikyti ir pačiupinėti akmenis, šeimininkas pasiūlydavo mesti juos į baseinėlį. Akmenys, svečio nuostabai, neskęsdavo.
-Surinkau juos vieną ankstyvą pavasarį upėje nuėjus ledams. Plūduriavo netoli kranto. Aš nežinau, kas čia, – sakydavo muziejaus šeimininkas.
Niekas nežinojo.
O paskui tasai žmogus numirė ir dabar jo namelis stovi užkaltais langais. Kažkur žole ir krūmais apaugusiame kieme guli ir viena didžiausių miesto keistenybių: plaukiantys akmenys.