Kaunas.

Naktis.

Danguje žybčioja žvaigždės. Ūkauja pelėda.

Tai ne pasaulis, o kažkokia neaiški surrealybė

Galbūt. Bet argi ne. Viskas yra surrealybė?

Absurdas?

Kosmosas?

Aš gyvenu, bet galbūt kažkur

Kitoje Visatos pusėje

Gyvena kitas aš

Tačiau tas aš vis tik negali vadintis „aš“

Nes ten jau kažkas kito

Tai

Kas net negalėtų būti pavadinta asmeniu

Jis neturi kūno

Neturi glotnių plaukų

Raminančių akių

Lūpų

Rankų

Kojų

Jis yra nematomas

Jį galima tik pajausti.

Bet mes to nemokam

Ir todėl apie šį reiškinį

antrąjį „aš“

Mes kalbame retai

Nenorime parodyti savo

SILPNYBIŲ

Todėl mes ir liekame.

Stovime.

Čia.

Laukiame kažko

Ir tas antrasis

„aš“

Pasirodo

Neįprastu pavidalu

Anksčiau neatpažįstamas

Dabar jis virsta dalele mūsų

Jis nusprendė pasilikti

Čia.

Kaune.

Baltose erdvėse.

Tokios pačios spalvos

Būtybė

Padaras

Žvėris

„aš“

– Bima