Kauno Žvėris ir gubernatorius
Anksčiau miesto valdžia su Žvėrimi tardavosi kaip miestą valdyti.
Gubernatorius Veriovkinas siųsdavo pavasariais per potvynį jam laišką su klausimais, įdėtą į butelį.
Butelį mesdavo į Nemuną ties žiemos uostu ir jis kaip mat pradingdavo. Tai
būdavo geras ženklas. Jeigu gi butelį bangos atmesdavo atgal, žinodavai, kad netinkama diena, kad Žvėris gal užsiėmęs ir reikia pakartoti. Po potvynio tarp ledo lyčių rytą rasdavo tą patį butelį atplukdytą į skverelį netoli gubernatoriaus rūmų jau su atsakymais.
Taip ir bendravo.
Rašydavo vienas kitam mandagiai: Veriovkinas kreipdavosi į Žvėrį “Jūsų Baisenybe” ,
atgal gaudavo “Tamsta Gubernatoriau”. Turėdavo rašyti tik teisybę, atsakymus irgi gaudavo
tiesius ir atvirus, todėl laišką iš butelio išsiimdavo visada pats gubernatorius, niekam skaityti
neduodavo, o perskaitęs sudegindavo. Apie šiuos laiškus pavaldiniams ir juolab valdžiai
Peterburge nė žodžiu neužsimindavo. Apie tai, kas juose būdavo parašyta, žinome tik iš
gubernatoriaus mylimos sesers Marianos atsiminimų: brolis jai kai ką papasakodavęs.
Skundėsi pavyzdžiui, kad Žvėris labai griežtai draudžia miestiečius skriausti, kad už
visas paskirtas bausmes prieš jį teisintis tenka, kad Žvėris laiškuose tiesiai taip ir rašo, kad
gubernatoriaus valdžia esanti neteisėta, kad miestą jis laiko užkariavęs ir laisvę atėmęs. Kad
miestiečiai bijo teisybę sakyti, kad slaptoji policija kabakuose sėdinėja ir žmones už liežuvio
traukia, o paskui į kalėjimą už vieną ne tokį žodį kiša. Tiesa, Žvėris niekada negrasindavo
gubernatoriui, nors ir buvo galima to laukti. Iš laiškų, kalbėjo gubernatorius seseriai, galima
pajusti tam tikrą Žvėries liūdnumą ar savotišką nusivylimą miestu ir miestiečiais.
Seseriai toks brolio susirašinėjimas su Kauno Žvėrimi keistas nepasirodė.
Rusų imperijoje seniai sklido kalbos, kad ilgus šimtmečius rusus gąsdinęs slibinas Zmejus turėjo lyg giminaitį lietuvių žemėse dar nuo Algirdo laiku ir kad tasai Zmejaus giminaitis, kurį rusai vadino Zveriumi, esąs geresnio charakterio, žmonių nevalgąs, ugnimi nespjaudąs, o gyvenąs vandenyse ir miesto reikalus prižiūrįs… Esą tas Kauno Žvėris labiau panašus į kitus jų gimines iš angliškos arba vokiškos pusės, kur slibinai miestus saugo ir tik mainais už tai skaisčių mergelių retkarčiais gauna…
-Žiūrėk, kad jis tavęs nepaprašytų skaisčios mergelės, – kartą pusiau rimtai ištarė
Mariana prie taurės burgundiškojo gubernatoriaus rūmuose su broliu pietaudama.
-Nemanau, kad paprašys. Kažkas pas juos atsitikę yra.
-Pas juos?
-Tarp jo ir miesto.
-Tu esi miestas.
-Mariana… mes abu su tavim gerai žinom, kas aš esu ir kaip čia į mus žiūri, tad nepradėk.
-Na gerai, bet iš tiesų… jeigu jau rimtai kalbėti… Kaip manai, kas tuos laiškus rašo? Juk
ne pats Žvėris gi savo letena?
-Šito negaliu pasakyti. Bet tas, kas jo vardu rašo, rašo gražiai ir žino viską, kas mieste
dedasi. Ir kai sakau viską, sese, tai reiškia – visai viską.
-Žino net, kad mes dabar čia sėdim?
-Žino ir ką kalbam.
Mariana apsidairo. Brolis šypteli.
-Nurimk, sese. Iš pradžių ir man atrodė baisu ir nejauku. O paskui pripratau ir pasakysiu
tau ko niekad niekam nesu sakęs: man daug ramiau kai žinau, kad jis yra.