1.

1.Senamiestis uždengtas. Tamsa valdo viską iki pat Žaliakalnio ir Aleksoto šlaitų viršaus. Šventos Zitos vienuolyno bokšto laikrodis išmuša keturias, varnai pakyla iš liepų, apskrenda ratą ir, nepabudę, nusileidžia atgal. Jie nepabunda, nes gerai pažįsta laikrodžio dūžius, tačiau nepakilti taip pat negali. Prigimtis yra stipri.

Irena žiūri į veidrodį, ji jau atsikėlusi ir pusiau apsirengusi. Ji žino, kad dabar iš tiesų dar tik be dešimties keturios ir kad Šventos Zitos laikrodis skuba, nes mirė meistras, kuris jį kasmet pristabdydavo. Irenos autobusas eina tik pusę penktos, ji galėjo dar gulėti lovoje, tačiau nemiga, nemiga, nemiga ir veidas atspindyje dabar liūdnas ir išblyškęs. Valandėlę ji žiūri į tą veidą tarsi jis būtų svetimas, paskui atitoksta ir rengiasi.

Gretimame kambaryje per miegus sukosėja mama. Už lango pasigirsta vėjas. Irena nežiūri į langą, ten tamsu ir ji nenori. Jos šešėlis vaikšto po kambarį, susiranda mėlyną megztuką, tą mylimiausią, nes šalta ir norisi kažko prie kūno, švelnios vilnos. Megztuką ji pirko labai seniai, bet prisimena pardavėją, nes įdrėskė jam į ranką. Buvo labai kvaila situacija – jis įdėjo megztuką į maišelį, ji padavė pinigus, jis išmušė čekį, ji siekė paimti pirkinį, jis siekė paduoti, jos ranka užkliuvo už jo rankos, nagas užkabino jo plaštaką, pradrėskė iki kraujo, ji čiupo pirkinį ir greitai nuėjo, bet dar suspėjo pamatyti, kaip jis priglaudė ranką sau prie lūpų, norėdamas nulaižyti kraują… Čia buvo pirmas tavo bučinys su vyru, sakė draugė.

Irenos šešėlis apsirengia megztuką, maunasi pėdkelnes, segasi sijoną, batai bus tie rudi, jie patikimi, gal nelabai gražūs, ir gerai, kad nelabai gražūs, ir nereikia. Viešpatie, tos rytinės pamainos!

Kieme tamsu ir vėjas susiranda klevą.

Irenos šešėlis užkaičia arbatinuką, reikia gerti kavos, nes paskui sėdėsi apsnūdus ir tave atleis, sako mama. Kavos skardinėlė pustuštė, iki algos dar beveik savaitė, neužteks. Algas jiems moka nedideles ir visi daug apie tai kalba, tiktai nieko nedaro. Irena stengiasi nesikišti į tas kalbas, jai atrodo, kad nesąžininga kažko reikalauti, nes dirba tik pusę metų. Šiaip viskas būtų neblogai, jei tik ne tos rytinės pamainos. Ji negeria kavos, paliks mamai, mama taip mėgsta kavą, čia mano paskutinis malonumas, sako. Tegul jai lieka.

Irenos šešėlis eina į priebutį, susiranda rudus batus, aunasi, paskui reikia nepamiršti raktų, nes durys užsitrenkia, tada paltukas su įsegtu ženkliuku iš Paryžiaus, rankinė su pinigine, nosine ir dviem obuoliais viduje, tyliai užrakina duris, kad nepažadintų mamos ir nulipa visus pilkus cementinius laiptelius žemyn į kiemą.

Vėjas nusileidžia pas ją iš klevo. Tamsa yra visur aplink, prašvis tik jau važiuojant autobusu maždaug gal ketvirtoje stotelėje, o kol kas Irena turi nueiti Benediktinių gatve iki galo, tada nusileisti laiptais iki Šventos Gertrūdos ir ten jau bus nebe baisu, nes ten stotelė ir žmonės.

Ji mintinai žino gatvę ir visus skersgatvius. Prie keturiolikto namo yra tvora ir arka, ten ypač baisu, nes už tvoros matosi namas užkaltais langais, o aplink apleistas sodas, kur tėvai neleisdavo eiti, niekada nesakė kodėl, bet visi kvartalo vaikai žinojo, kad negalima. Ties septynioliktu vidury gatvės beveik kiaurus metus bala, ją reikia peršokti arba apeiti šaligatviu, bet šaligatvis yra prie pat tvoros, o visada saugiau eiti gatvės viduriu ir dėl to Irena aunasi rudus batus, nes su jais geriau per balą. Tada yra Norvego namas su paslaptimis. Tada yra baisiausia gatvės dalis, kur siaura, tamsu ir visada šalia akmeninė vienuolyno tvora. Ten būna daug šalčiau, ar žiema, ar vasara. Galiausiai pasirodo Violončelės namas ir iš ten jau beveik bėgte galima pasiekti laiptus, juose geriau, nes matosi Šventos Gertrūdos šviesos.

Irena skuba. Kaip visada, net nebando žiūrėti į tamsoje stūksančią arką, eina tolyn, batų garsas atsiliepia akmenyse, balos šiandien beveik nėra, ji net apsidžiaugia, atsikvepia, perima rankinę ant kito peties, tada žengia tolyn gatve, praeina Norvego namą, vėjas sustiprėja, prasideda vienuolyno tvora, ji žiūri tiesiai pirmyn kaip yra įpratusi, bet šiandien pati nežinodama, kodėl, staiga pasuka galvą į dešinę ir mato skersgatvį su gluosniais iš abiejų pusių.

Tokio skersgatvio čia niekada nebuvo, pamano ji. Nepajunta, kaip stabteli negalėdama susikaupti. Jai labai keista. Ji mintinai žino savo gatvę, čia niekada nebuvo jokio skersgatvio į dešinę.

Dabar jis yra.

Ir dabar skersgatvio gilumoje užsidega dvi šviesos. Dvi liepsnelės. Irena pajunta stiprų vėją sau į nugarą. Gluosnių šakos susiūbuoja. Ji žengia šviesų link.