Šeštadienis. Visus savo savaitgalius bei laisvesnes dienas leidžiu Kaune, šis – ne išimtis. Tie, kas mane pažįsta, neretai pradeda vartyti akis eilinį kartą iš manęs išgirdę, kaip stipriai myliu šį miestą ir koks jis man mielas.

Guliu balkone. Galvoju. Oras apniukęs, bet mintys šiltos ir svajingos. Mąstau apie keliavimą laiku. Taip, taip, perskaitei teisingai. Užsimerkiu…

… Lėtai siurbčioju juodą kavą „Konrado” kavinėje (ateityje čia bus „Vero Cafe“, o grindinyje iškaltas žodis „Tulpė” stebins vietinius praeivius), viena akim stebiu Laisvės alėją, kurios sunkiai aprašomą grožį darko išraustas grindinys ir įrenginėjamas vandentiekis (istoriją sekantys piliečiai jau šioje vietoje atseks, jog sėdžiu kavinėje 1929 metais. Galiu pridėti – ankstyvą rudenį), o kita akimi stebiu kaip karštligiškai, su plačiais rankų mostais pats Vincas Krėvė kažką aiškina savo kolegoms. Taip, pietų metu „Konradas” tampa Kauno inteligentijos traukos centru, dažnai gali sutikti ir kokį Sruogą ar Cvirką, čia mezgasi įvairios pažintys, kontaktai.

Manęs šiuo atveju niekas nestebi. Aš – kampe prie lango prisispaudęs, eilinis Kauno jaunuolis, mėgstantis likti nepastebimu pasaulio stebėtoju. Padėjęs litus už kavą, išeinu į vėstantį miestą. Praeinu pro sparčiai kylantį „Metropolitain” kino teatrą, kur it bitės dūzgia darbininkai(ateityje kažkur toje vietoje įsikurs „Laukinis gepardas”, niekam neįdomi kailių ir odos parduotuvė), beje, tai vienas iš bent 17 dabar, tarpukariu, Kaune veikiančių kino teatrų. Įšoku į konkę (trečiajame tūkstantmetyje net šio žodžio niekas nebežinos), kuri mane nuveža tiesiai iki susitikimo vietos. 15:00 turiu pasimatymą prie fontano. Trypčioju, jaudinuosi… O jei ji neateis? Bet mano dvejones išsklaido iš tolo šviečianti šypsena. Kokia ji graži, pagalvoju. Ji atrodė stilingai. Dėl madingai trumpų plaukų jos nuogi pečiai ir kaklas tapo dar atviresni, o tai pakirtinėjo kelius. Dieve, ačiū už Holivudinius filmus, kurie atnešė mums šią madą ir už iš Paryžiaus plaukiančias sukneles…

Trumpam prisėdę „Metropolyje” (kurio užrašas dar ilgai liks kabėti restoranui jau seniai užsidarius) ir išgėrę po kokteilį, kaip priklauso jauniems inteligentams, turintiems tiek daug jaunatviško maksimalizmo, išbėgame pasivaikščioti. Tiesa, noriu paminėti, kad Kaunas, žinomas kaip mažasis Paryžius, turi labai aiškias tradicijas, tad už kokteilius, be abejo, moku aš.

Paėjėję K. Donelaičio gatve, pasukam link medinių laiptų, jungiančių centrą su Žaliakalniu (vėliau kauniečiai dažniau kursuos funikulieriumi). Net neįtarėme, kad mūsų pamėgtas maršrutas už 7 metų taps pagrindine miesto arterija, bus pastatyti granitiniai laiptai su apačioje besipuikuojančiu fontanu bei didžiuliu, atviru, trijų dalių baseinu viršuje. Ši vieta bus žinoma kaip Kauko alėja, moterys vaikščios su ilgom sukniom bei skėtukais, o baseinas taps traukos centru.

Pakilę laiptais aukštyn pasivaikščiojome po didžiulį Vytauto parką, kuriame įsikūrę teniso kortai, pamėgti Kauno inteligentų. Taip pat praėjome pro paviljoną, aplink kurį, už beveik pusės šimtmečio, įsikurs nuostabūs atrakcionai, o sūpynės „Orbita” taps nemirštančia legenda.

Vėliau mūsų lauks ilga naktis, tad metas namo ilsėtis. Šiąnakt „Versalyje” (ateityje šioje vietoje veiks baras „Rocknrolla“) juk renkasi jaunasis Kauno elitas. Gavome kvietimus ir mes, tad lauks ne tik biliardas, gėrimai, tačiau ir į vakarinę programą įtrauktas kabaretas, o vėliau antrame aukšte svečiams užsakyti viešbučio kambariai.

… Atsimerkiu. Balkone darosi vėsu, pasiimu savo „Macbook‘ą“ ir pereinu į virtuvę. Kaip gera buvo tais laikais… Mažai kas suvokia, kokį svorį tuo metu turėjo mažasis Paryžius – Kaunas. Tai buvo modernus, milžinišku tempu augantis, architektūros šedevrais ir inteligentijos dvasia pasižymintis miestas. Kaunas garsėjo nuostabaus grožio moterimis, kurios puikiai išmanė to meto Europos madas, o pramogų pulso mieste pavydėtume ir dabar. Toli gražu mums iki to laikmečio. Todėl dažnai su pavydu, tačiau draugiškai, šypteliu tuo laiku gyvenusio Burmistro Jono Vileišio skulptūrai prie centrinio pašto, ar to meto šlagerių karaliui D. Dolskiui, kuris nuolat šypsosi netoli fontano, ten, kur anksčiau jo dėka nuolat skambėjo kvietimas Marytei eiti pašokti. Mes miname Jų miesto gatves, ir jei norime vadinti jas savo gatvėmis, gerbkime ir mylėkime šį nuostabų kraštą.

 

Ernestas Ziutelis