– Laba diena. Esu litvakas gyvenantis Paryžiuje. Grįžau į Lietuvą viešnagei kelioms savaitėms.

*** Jaunas džentelmenas, dailiai sulaižytais plaukais, pasitaisęs šilkinę peteliškę, ištiesė ranką grakščiu mostu ***

– Malonu, esu Ieva. (Kiek nedrąsiai, mergina nesuprasdama, ko prašalaitis norįs)
– Pastebėjau jūsų braižą. Grakštūs, lyg gervės sparnai judesiai, tikslios proporcijos bei svarbiausia – aistra, kurią turi ne kiekvienas menininkas.

*** Ieva dar labiau apstulbusi, pažvelgė į molbertą. Tada vėl dendžiui į akis… ***

– Esu grafas Onorė Romain L’amūras iš Prancūzijos. Man taip pat labai malonu susipažinti su tokia talentinga dailininke.

*** Ievos skruostus nudažė raudonis ***

– Oi, ką jūs pone, jūs perdedate.
– Nė kiek neperdedu. Patikėkite, žinau ką sakau!

*** Ieva prikando lūpą ***

– Noriu jums pasiūlyti vykti į Paryžių. Tokie didūs dailininkai turi prisidėti prie didžių tikslų. Jūs turite iškilti, būti pastebėta! Ne paslaptis, kad Paryžiuje veikia ,,L’ecole de Paris” aukštos klasės dailininkų mokykla, kurioje kuria menininkai iš viso pasaulio.
– Aš labai dėkinga už jūsų įvertinimą, gerbiamas grafe, bet nemanau, kad galėčiau sau leisti studijuoti ,,L’ecole de Paris”, tiesą sakant… (Ieva nuleidusi akis) …
Aš tikriausia net negalėčiau sau leisti kelionės į Paryžių…
– Oi, tai ne problema, panele Ieva. Aš mielai jus remsiu, jeigu tik man leisite! Tai padarysiu su malonumu!
– Na, man reikia apie tai pasikalbėti su šeima.
– Kaune būsiu dar porą savaičių. Kur galėčiau jus rasti?
– Susitikime ketvirtadienį, 13 val Vytauto Didžiojo universitete. Ten jus supažindinsiu su savo tėvais.
– Puiku! Sutarta!

*** Tėvai sužinoję apie grafo Onorės Romain L’amūro pasiūlymą remti jų jaunesniosios dukters studijas ,,L’ecole de Paris” meno mokykloje, labai apsidžiaugė, Natanas pakėlė Ievutę net ant rankų, tik vienintelė Ida nukabino nosį. Ne dėl pavydo, o dėl to, kad sesers ilgai neteks regėti. ***

– Aš tavęs labai pasiilgsiu, Ievute. (Šnypščiodama nosį, ašarų pilnomis akimis, ištarė Ida)
– Liaukis, sese! Man pačiai skaudu palikti jus ir mylimą Kauną…
– Būtinai rašyk! (Šluostydamasi ašaras, Ida apkabino sesę)
– Rašysiu kasdien! Pažadu!
– Oi, tiek nerašyk, nusibos skaityti! (Nusijuokė Ida)
– Ak, tu!
– Vos spėjau!
– Rachele! (Ieva apkabino draugę)
– Natanas atnešė Madam.
– Mano katytė… (Ieva paėmė Madam ant rankų ir priglaudė prie krūtinės)
– Vaikeli, štai, čia tau nuo mūsų su tėveliu, kad turėtum pradžiai. (Idos ir Ievos mama apkabinusi dukrą, padavė mažą pinigų kapšelį dukrai į rankas)
– O čia tau, nuo manęs asmeniškai, kad sektųsi!
– Kamėja! Ačiū, Rachele!
– Aš jūsų labai pasiilgsiu… (jaunoji menininkė atsidususi)
– Ieva, lankykis sinagogoje ir nepamiršk laikytis šabo. (ištarė tėtis)
– Gerai, tėveli, nepamiršiu.
– Sudie! (Ida krūpčiodama)
– Ne sudie, o iki pasimatymo! Grįšiu per Chanuką!

*** Idos akys suspindėjo ***

– Panele Ieva… (grafas Onorė Romain L’amūras švelniai palietė Ievos alkūnę) … traukinys.
– Greičiau visi mane stipriai apkabinkite!
– Grafe, jūs suprantate, kad perleidžiu dukrą į jūsų rankas… (ištarė tėtis)
– Taip, pone. Galite manimi pasitikėti. Globosiu jūsų dukrą, be abejonės!
– Aš jūsų jau pasiilgau! Myliu jus visus!
(Per atidarytą langą, nuvažiuojant traukiniui, sušuko Ieva)

*** Mama, tėtis, Ida, Natanas ir Rachelė liūdnais žvilgsniais palydėjo Ievą, o jiems prieš akis iškilo Paryžiaus vaizdai: Monmartras, tie laiptai, bazilika, o jų gomuriai nusąlo, pagalvojus apie obuolius karamelėje. Tik viena Madam nesuprato, kas čia vyksta ir kur išvyko jos šeimininkė ***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis