Rasti namus
Aš jums papasakosiu vieną istoriją. Tai istorija apie jauną juodaplaukę merginą, vardu - Rachelė. O ji gyvena Tarpukario Kaune. Dabar 1920 - tųjų metų ankstyvas pavasaris. Kovo mėnuo. Kaunas dar pilkas, medžiai - be lapų. Oras permainingas: tai šviečia saulė, tai pučia vėjas, tai snygūriuoja... Netoli Laisvės alėjos, kyla vis daugiau, vienų už kitus gražesnių, įmantresnių pastatų...
Skaitant rytinį laikraštį šalia „Konrado" kavinės, mano ausis pasiekė suskambėjusio žalvarinio durų varpelio garsas iš bižuterijos parduotuvės ir jaunos merginos juokas tai - Rachelė. Visada elegantiška, pasitempusi, grakščia laikysena. Rachelė mėgsta puoštis. Jos mėgstamiausia spalva - avietinė. Regis, ji rado tai ko ieškojo - kamėja papuošė josios avietinės spalvos prancūzišką beretę. Bet, šiukštu, nepagalvokite, kad Rachelei rūpi tik puoštis ir gražiai atrodyti. Juodaplaukė yra labai jautri, gailestinga ir atjaučianti mergina, globojanti gyvūnus.
Kartą išgirdusi kaip gatvėje kažkas graudžiai kaukia, Rachelė, vos tik pažvelgusi į tą nelaimėlį, apsiašarojo. Tai buvo dar labai jaunas niufaundlendo veislės šunytis, paliktas šeimininko. Jis buvo visiškai vienas, siaurame Senamiesčio skersgatvyje, šiukšlėse, vos už kelių šimtų metrų nuo Kauno pilies griuvėsių. Rachelei taip jo pagailo, kad nepabūgusi išsitepti savo avietinės spalvos vilnonio palto, paėmė jį ant rankų ir priglaudė prie krūtinės. Tas šlapias, alkanas padaras, glostant švelnioms Rachelės rankoms, liovęsis inkšti, nutilo ir prisiglaudė, idant, tai būtų pirmas ir dar, kol kas, vienintelis švelnus prisilietimas per jo pirmuosius žingsnius gyvenime. Galiausiai ramiai užmigo.
Taip, visi žino, kad Rachelė myli gyvūnus. Ji pati domisi mokslais ir svajoja tapti veterinarijos gydytoja, kad visi gyvūnai būtų išgelbėti ir jais būtų tinkamai pasirūpinta. Bet mažai kas žino, kad ši kaunietė moka net keletą kalbų. Ir labai gražiai piešia. Talentą ji paveldėjo iš tėčio - garsaus Tarpukario architekto. O subtilų skonį iš - mamos, kuri turi savo nuosavą drabužių siuvyklą Kauno centre. Pas ją eina siūtis suknelių visa Kauno grietinėlė, visos damos stoja į eilę, o jų vyrai plačiai atveria savąsias pinigines. O kaip gi kitaip? Juk savąsias žmonas labai myli, bet ir mėgsta pasipuikuoti vieni prieš kitus, kurio piniginė storesnė.
Neįtikėtina, bet Rachelės tėvai visiškai nepyko, kai jų dukra parsinešė į namus šuniuką, netgi, mama nepastebėjo tos dėmės ant palto skverno. O ir ji nublanko prieš visų šeimos narių šypsenas ir švytinčias akis. Mat, pasirodo, tėvai seniai svajojo apie tokios veislės šunį. Tad, visi buvo patenkinti ir šuniukas rado namus.
Pasakojimą atsiuntė ir padovanojo Kipras Marcalis
Kulautuvos Laumė
Kartą, niekas nežino kada, gyveno vienas veikėjas. Jis gyveno tamsiame, bet labai jaukiame miške netoli Kulautuvos. Miegojo jis ant minkštų sąmanų, kuriomis buvo nuklotas visas miškas, o jo veidą šildė pro medžių viršūnes prasiskverbiantys reti, bet meilūs saulės spinduliai. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas buvo pagyenęs. Jis prieš keleta metų pabėgo iš miesto į gamtos prieglobstį. Pabėgo jis dėl to, nes suprato, jog yra gamtos vaikas. Nenorėjo gyventi tarp keturių sienų, dirbtinių šviesų ir užteršto oro. Norėjo jis pajusti tikrą gamtą.
Vieną dieną beeinant mišku ir renkant mėlynes, jis išgirdo kažką dainuojant. Balsas buvo labai gražus, viliojantis, traukiantis artyn. Jam artėjant, staiga dainavimas nutrūko. Šiurpus klyksmas persmelkė miško orą ir pagrindinis veikėjas pasileido artyn.
Miško laukymėje, pačiame viduryje, stovėjo žavi ir kerinti Laumė. Link jos artėjo vilkas. Veikėjas puolė artyn, nugynė pasišiaušusį žvėrį ir nuramino Laumę. Ji pažvelgė į jo akis, ištiesė ranką, paėmė jo delną ir jie nužengė gilyn į mišką. Kulautuvos miškuose jie tebegyvena kartu, tačiau pamatyti juos gali tik tikri gamtos mylėtojai.
Istoriją sukūrė - Savanorė
Susitikimas
Nauji metai prasidėjo keistai… Aplinkiniai žmonės buvo labai tylūs, jie tiesiog ėjo. Bandžiau užkalbinti pažįstamą žmogų, bet jisnė nepažvelgė į mane. Susimąsčiau. Gal šiandien pamiršau susišukuoti plaukus? Gal nenusišluosčiau burnos po kavos puodelio? Šį rytą pradėjau su grande kapučinu storiausia puta.
Galvoju apie tą žmogų. Neatsimenu jo vardo. Bet.. Aš jį tikrai pažįstu, bet kodėl jis į mane nekreipia dėmesio? Kas jis toks?
Netikėtai didelis kiekis klausimų kaip uraganas ėmė ošti mano galvoje. Gal sugrįžti? Pasivyti? Stabtelėjau.
Ak taip! Prisiminiau! Mokyklos laikais, per užpuolimą, kai grupelė jaunuolių mane mušė, jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mane - į tai ką darė su manim.
Mane apėmė didelis ir nevaldomas įtūžis. Apsisukau ir bėgte pasileidau apsnigtu keliu iš paskos. Pribėgus prie jo, stumtelėjau jį ir niuktelėjau rankine. Jis atsisuko nesupratęs, kas atsitiko, šį kartą aš net nedvejojusi stūmiau jį. Susitiko mūsų akys, supratau, kad jis mane tikrai pažino ir ėmė… juoktis. Garsiai, plačiai, tarsi apsėstas. Pakėliau galvą ir nustebusi atatūpsta atsitraukiau. Jo akyse šmėkštelėjo gelsvos žaltvykstės. Jis priartėjo ir apspjovė mane. Sumurmėjo:
- Tikėjausi, kad tau baigsis blogiau.
Manau, kad tai buvo diena, kai aš sutikau Kauno baisūną. Jis buvo realus ir tikras, tik apsistojęs kito žmogaus kūne.
Skraidūnas
Kadaise, už devynių klonių, Kaune, gyveno Skraidūnas. Jis nebuvo neįprastas - visas miestas jį priėmė kaip ir bet kurį kitą kaunietį.
Viskas būtų puiku, bet šis Skraidūnas buvo kiek išsiblaškęs ir vieną rytą jis tiesiog kilo, kilo ir kilo aukštyn, kol pasiekė saulę. Atskridęs iki saulės, jis nusprendė pritūpt ant jos ir pasišildyt - nebuvo jis labai protingas padaras. Nežinodamas kokia ta saulė yra, Skraidūnas tiesiog apdegė sparnus.
Sunkiai ir lėtai parskridęs į žemę, Skraidūnas pakėlė sparnus ir pamatė, kad jo sparnai nubluko ir iš sodrių spalvotų plunksnų, liko tik nušiurę šapai. Sparnai lėtai byrėjo ir sukosi nešami vėjo aplink Skraidūną. Susimąstė padaras, pabandė sparnus išskleist ir suskleist kaip anksčiau, pajudinti juos ir galbūt pelenai nukris, o po jais bus jo žavios plunksnos. Išskleidė savo stotą kaunietis, pajudino savo plunksnas ir sunkų pelenų sluoksnį paskleidė po miestą. Viskas buvo pilka - soboras, Laisvės alėja, senamiestis, net rotušė buvo nebe balta, o pilkšvai murzina. Skraidūnas apsidairė ir susigėdo…
Daug lietaus turėjo nubėgti, kad Kaunas atgautų savo spalvas, o pelenai išbyrėtų iš pakampių ir miestiečių ausų. Sunkus periodas buvo tuomet miestui, galbūt todėl visos nuotraukos iš tų laikų - juodai baltos.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vilniaus.
Miegamasis rajonas
Atsidūriau ties riba dalinančia erdvę. Turbūt viskas dėl to ir maišosi galvoje - zvimbiantis piktas alkanumas kyla.
Niekas neatmena, kada tai tiksliai įvyko. Kažkur daugiabučio laiptinėje, tarp 3 ir 4 aukšto, kurią rytais užlieja šviesa ir tada jos sienos iš šleikščiai žalios, tampa visai pakenčiamos spalvos. Būtent tokį rytą, kaip ir kiekvieną savaitę, iš savo buto išėjo Ji su mėgstamomis šlepetėmis ir plastikiniu buteliu sklidinu vandens laiptinės gėlėms laistyti.
Ji - pusamžė moteris, tradiciškai šiek tiek susierzinusi, tačiau šis rytas jai tapo ne toks tradiciškas kaip įprasta ir jos susierzinimas buvo kur kas gilesnis, nes visą rytą skambėjo keistas bildesys, kuris ėjo ne iš kaimyno buto, tikrai, net nebuvo įmanoma suprasti iš kur. Atrodė, kad visa laiptinė, namas, o gal net ir visas rajonas gaudžia, niurzga ir nepatenkintas virpa.
Erzinantis garsas peraugo į drebėjimą, net sunku buvo išstovėti toje minėtoje žalsvoje laiptų aikštelėje, kas čia vyksta? Ironiška, bet tokia buvo realybė - prabudo miegamasis rajonas. Visi gyventojai pasimetė ir ėmė laikytis, rinkti svarbiausius daiktus, viskas intensyvėjo. Visai netikėtai atbėgęs kaimynų vaikas, kuris neleidžia ramiai gyventi, bėgo, trenkė durimis, tą garsą ir virpesį nutraukė, atrodo, kad išgąsdino visą rajoną. Galbūt, savo durų trankymu jis jį išgąsdino. Daugiau rajonas nebeprabudo. O jei prabudo - bijojo net sukrebždėt.
Viršūnių žmogeliukai
Už trijų pušų, poros posūkių, toli nuo žvyrkelio, netoli Ąžuolyno parko, medžių viršūnėse savo namukus statė maži cukraus žmogeliukai, kurie gyveno cukriniuose nameliuose, todėl labai džiaugėsi, kad jau trečią parą sninga. Jie galėjo išlikti ramūs, kad jų stogas virš galvos laikysis dar kurį laiką. Ilgesnį nei be sniego.
Patys cukraus žmogeliukai buvo balti, tačiau ši istorija ne apie juos visus. Vienas didžiulės žmogeliukų šeimos gyventojas buvo Suodžius, nesunku atspėti, buvo juodas kaip anglis, derlinga žemė ar nakties dangus. Bijojo Suodžiaus kiti cukraus žmogeliukai. Neapsikentęs kitų žmogeliukų neapykantos ir netolerancijos iš baimės jam, tik todėl, kad jis buvo juodas, Suodžius nusprendė, kad ilgiau tęstis taip negali. Sulaukęs saulėtos dienos, jis užsilipo ant aukščiausio namelio stogo ir nusprendė, jog ištirpins save gyvą saulėkaitoje. Jam tirpstant pasklido pats skaniausias karamelės kvapas, kuris išviliojo visus Ąžuolyno viršūnių žmogeliukus iš baltųjų namukų. Netrukus visi susivokė, ką Suodžius pasiryžo padaryti.
Cukrinukai puolė jį atkalbinėti, tačiau jiems ėmus tarti pirmuosius žodžius, danguje pasirodė išalkusi zylutė ir čiupo snapu Suodžių už rankos. Staiga Suodžius suprato, ką padaręs ir kokiai lemčiai save paskyręs. Jam prieš akis ėmė skristi vaizdai, kai jis buvo laimingas ir viskas dar buvo gerai. Matydamas savo kaimelio žmones susirūpinusius juo, ėmė galvoti, kad gal viskas nėra taip blogai. Gal jam dar pavyktų su jais susidraugauti ir galėtų gyventi įdomų socialinį gyvenimą, bet zylių ėmė daugėti... Jos agresyviai puolė Suodžių.
Staiga, kur buvus, kur nebuvus pasirodė kaimynė iš apatinio drėvės kaimo su riebių lašinių palčiu. Zylės sumetė, kad lašiniai šią žiemą dar nebuvo ragauti, o iš karamelės gaus tik trumpalaikės energijos. Metė zylės Suodžių ir užsipuolė lašinių paltį. Tiek Suodžius, tiek visi cukraus žmogeliukai buvo saugūs. Jie visi pamatė kaip viskas jų pasaulyje trapu. Nuo tos dienos jie gyveno kartu laimingai, neskirstydami kas juodas, kas baltas, o kas ne iš cukraus.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja svečiai iš Vilniaus
Paslaptingos akys
Kur buvus, kur nebuvus Nemune pasirodė paslaptingos geltonos akys. Niekas iš karto nepamatė, tačiau šių akių savininko kūną dengė geležiniai šarvai, panašūs į įsimylėjėlių kabinas spynas ant tilto.
Stebuklingo padaro didžiausia baimė buvo pakilti iš Nemuno dugno į sausumos pasaulį, bet vieną dieną šis įvykis turėjo nutikti. Jis pakilo iš maurų ir dumblo į krantą. Buvo labai sunku vilkti savo sunkiausius šarvus, tad sustojęs padaras apsidairė ir lyg niekur nieko pasigavo pro šalį skridusį lėktuvą. Pasižiūrėjo į vidų ir paprašė lėktuvo keleivių pagalbos. Šiems neatsakius - paleido lėktuvą skristi toliau. Lėktuvo pilotas pranešė dispečerinei apie šį įvykį, o dispečerinė kreipėsi į savivaldybę. Po kelių valandų, prie milžiniško šarvuotojo ėmė rinktis susidomėję kauniečiai.
Stebuklingasis kreipėsi į miestelėnus prašydamas pagalbos - gyvenimas Nemuno dugne jam nebuvo mielas ir jis svajojo dalyvauti miesto gyvenime - matyti kaip sekasi ir bendrauti su aplinkiniais. Geraširdžiai kauniečiai pasitarė ir visi kartu padarui pastatė akmeninį postamentą, kur pasiūlė padarui nutūpti ir drąsiai stebėti visą miestą.
Įvertino šarvuotasis žmonių pagalbą ir nuo tos dienos saugojo ir mylėjo šį miestą, o Kaunas augo, gerėjo ir viskas buvo puiku.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vandžiogalos
Kauniūkštis
Prieš amžių amžius, gyveno toks žvėriūkštis vardu Kauniūkštis. Jis buvo didelis, gal kiek atgrąsus, bet labai labai geros širdies ir nuo pat pirmųjų dienų jis sau prisiėmė atsakomybę saugoti mylimą miestą - Kauną.
Viskas būtų buvę gerai, tačiau mieste ėmė rastis baisiai daug savimylų, kurie rūpinosi tik savimi ir pamiršo artimiausius, tad didelė ir mylinti Kauniūkščio širdis ėmė ir sunegalavo.
Kadangi Kauniūkščio širdis buvo vienas pagrindinių miesto pulso priežasčių - lyg variklis, kuris darė miestiečius laimingus, sunegalavus širdžiai, Kauniūkštis turėjo imtis priemonių. Žvėriūkštis bandė uždegti meilę savoje širdyje iš naujo, netgi ėmė ieškoti sau antros pusės, kad tik suliepsnotų jo meilė. Nepavykus rasti būdų, Kauniūkštis ėmėsi kraštutinumų ir tiesiogine ta žodžio prasme - bandė uždegti širdį.
Šildančios ugnies jis rado tuo metu vykusių Joninių laužuose, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė lietuviška dievybė - Perkūnas ir užgesino Joninių laužus, nepalikdamas jokios vilties Kauniūkščiui uždegti savo širdį. Nevilties apimtas žvėriūkštis nėrė į Nemuno vandenį ir iki šios dienos ten tupi - liūdi ir laukia galimybės uždegti savo širdį ir vėl.
Rašė: Guoda Vik
2019.02.15
Grožis
Kas čia?
Sniegas ant žemės.
Čia tik šaldytas baltas lietus?
Ar tai grožis, ar žvėris?
Abu tai gali būt.
Grožis akiai,
kuo plačiau galime įsivaizduoti.
Žvėris, šaltas, sunku pabėgti
ir kartais taip masiškai sunku paaiškinti.
Kada mes nusprendžiame, kas tai yra?
Kastuvas ir lentos nusprendžia už mus.
Kaip sako ir mūsų protas,
grožis ar žvėris, jie nuspręs už mus.
- Bima
Šešėliai ir Šilainiai
65 butas ketvirtame aukšte. Šilainiai. Ten tvyro netvarka ir viduryje virtuvės sėdi šešėlis. Šešėlis sėdėjo apsuptas kitų ilgų šešėlių: ilgų, plonų, kampuotų, apvalių, tačiau blyškesnių už centrinį šešėlį. Kambarys visus juos talpino ir jie maišėsi aplink be ramybės.
Centrinis iš šių šešėlių buvo tikrai kažkuom išskirtinis - priminė kažkokio žymaus žmogaus siluetą, tik šiuo momentu, niekas neatsimena kokios. Aplink šį šešėlį atrodė lyg sklido šerkšnas, bet nuo jo alsavo šiluma. Kažkur kampe stovėjo keli šešėliai kurie buvo pilni nelaimingų žmonių svajonių, o ant lubų galėjai pamatyti karjeros nesėkmių šešėliuose.
Ilgą laiką šešėliai išsiteko šiame bute, tačiau daugėjo nelaimingų žmonių, nesėkmingų karjerų, tad butas jau braškėjo per skyles ir vieną dieną ėmė ir išsprogo.
PŪKŠT
Buto nebėra. Šešėlių nebėra - jie išsisklaidė po visą miestą. Vienintelis šešėlis, kuris dar bandė grįžti į butą (beje, labai išskirtinis šešėlis), suvokė, kokią grėsmę turi šis įvykis, tačiau nematė prasmės keisti likimo, kuriuo paskutiniu metu buvo patikėjęs. Šešėliai pasiryžo terorizuoti visus gyvus aplink.
Nugriaudėjo griaustinis. Iš dangaus pasipylė niūrus ir purvinas lietus, persmelktas šešėliais. Jis merkė miestą ir apylinkes kelias dienas. Iš pradžių žmones erzino šis nemalonus lietus, tačiau žmonės, kaip jiems ir įprasta - prisitaikė. Tuomet, šešėliai apsiėmė snigti purvinomis snaigėmis, kėlė šešėlių tornadus. Visomis pastangomis stengėsi pripildyti žmones šešėlių.
Istorija nesibaigia puikiai - šešėliai pateko į visus gyvenusius ir persiduoda po dalelę kiekvienam lyg virusas. Greičiausiai jie yra ir jūsų viduje, o išvyti jų beveik neįmanoma, tačiau, be abejo, galite pabandyti su jais sugyventi.
Rašė: Guoda Vik
2019.02.24