Rasti namus
Aš jums papasakosiu vieną istoriją. Tai istorija apie jauną juodaplaukę merginą, vardu – Rachelė. O ji gyvena Tarpukario Kaune. Dabar 1920 – tųjų metų ankstyvas pavasaris. Kovo mėnuo. Kaunas dar pilkas, medžiai – be lapų. Oras permainingas: tai šviečia saulė, tai pučia vėjas, tai snygūriuoja… Netoli Laisvės alėjos, kyla vis daugiau, vienų už kitus gražesnių, įmantresnių pastatų…
Skaitant rytinį laikraštį šalia „Konrado” kavinės, mano ausis pasiekė suskambėjusio žalvarinio durų varpelio garsas iš bižuterijos parduotuvės ir jaunos merginos juokas tai – Rachelė. Visada elegantiška, pasitempusi, grakščia laikysena. Rachelė mėgsta puoštis. Jos mėgstamiausia spalva – avietinė. Regis, ji rado tai ko ieškojo – kamėja papuošė josios avietinės spalvos prancūzišką beretę. Bet, šiukštu, nepagalvokite, kad Rachelei rūpi tik puoštis ir gražiai atrodyti. Juodaplaukė yra labai jautri, gailestinga ir atjaučianti mergina, globojanti gyvūnus.
Kartą išgirdusi kaip gatvėje kažkas graudžiai kaukia, Rachelė, vos tik pažvelgusi į tą nelaimėlį, apsiašarojo. Tai buvo dar labai jaunas niufaundlendo veislės šunytis, paliktas šeimininko. Jis buvo visiškai vienas, siaurame Senamiesčio skersgatvyje, šiukšlėse, vos už kelių šimtų metrų nuo Kauno pilies griuvėsių. Rachelei taip jo pagailo, kad nepabūgusi išsitepti savo avietinės spalvos vilnonio palto, paėmė jį ant rankų ir priglaudė prie krūtinės. Tas šlapias, alkanas padaras, glostant švelnioms Rachelės rankoms, liovęsis inkšti, nutilo ir prisiglaudė, idant, tai būtų pirmas ir dar, kol kas, vienintelis švelnus prisilietimas per jo pirmuosius žingsnius gyvenime. Galiausiai ramiai užmigo.
Taip, visi žino, kad Rachelė myli gyvūnus. Ji pati domisi mokslais ir svajoja tapti veterinarijos gydytoja, kad visi gyvūnai būtų išgelbėti ir jais būtų tinkamai pasirūpinta. Bet mažai kas žino, kad ši kaunietė moka net keletą kalbų. Ir labai gražiai piešia. Talentą ji paveldėjo iš tėčio – garsaus Tarpukario architekto. O subtilų skonį iš – mamos, kuri turi savo nuosavą drabužių siuvyklą Kauno centre. Pas ją eina siūtis suknelių visa Kauno grietinėlė, visos damos stoja į eilę, o jų vyrai plačiai atveria savąsias pinigines. O kaip gi kitaip? Juk savąsias žmonas labai myli, bet ir mėgsta pasipuikuoti vieni prieš kitus, kurio piniginė storesnė.
Neįtikėtina, bet Rachelės tėvai visiškai nepyko, kai jų dukra parsinešė į namus šuniuką, netgi, mama nepastebėjo tos dėmės ant palto skverno. O ir ji nublanko prieš visų šeimos narių šypsenas ir švytinčias akis. Mat, pasirodo, tėvai seniai svajojo apie tokios veislės šunį. Tad, visi buvo patenkinti ir šuniukas rado namus.
Pasakojimą atsiuntė ir padovanojo Kipras Marcalis