Kulautuvos Laumė

Kartą, niekas nežino kada, gyveno vienas veikėjas. Jis gyveno tamsiame, bet labai jaukiame miške netoli Kulautuvos. Miegojo jis ant minkštų sąmanų, kuriomis buvo nuklotas visas miškas, o jo veidą šildė pro medžių viršūnes prasiskverbiantys reti, bet meilūs saulės spinduliai. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas buvo pagyenęs. Jis prieš keleta metų pabėgo iš miesto į gamtos prieglobstį. Pabėgo jis dėl to, nes suprato, jog yra gamtos vaikas. Nenorėjo gyventi tarp keturių sienų, dirbtinių šviesų ir užteršto oro. Norėjo jis pajusti tikrą gamtą.

Vieną dieną beeinant mišku ir renkant mėlynes, jis išgirdo kažką dainuojant. Balsas buvo labai gražus, viliojantis, traukiantis artyn. Jam artėjant, staiga dainavimas nutrūko. Šiurpus klyksmas persmelkė miško orą ir pagrindinis veikėjas pasileido artyn.

Miško laukymėje, pačiame viduryje, stovėjo žavi ir kerinti Laumė. Link jos artėjo vilkas. Veikėjas puolė artyn, nugynė pasišiaušusį žvėrį ir nuramino Laumę. Ji pažvelgė į jo akis, ištiesė ranką, paėmė jo delną ir jie nužengė gilyn į mišką. Kulautuvos miškuose jie tebegyvena kartu, tačiau pamatyti juos gali tik tikri gamtos mylėtojai.

Istoriją sukūrė – Savanorė