Susitikimas

Nauji metai prasidėjo keistai… Aplinkiniai žmonės buvo labai tylūs, jie tiesiog ėjo. Bandžiau užkalbinti pažįstamą žmogų, bet jisnė nepažvelgė į mane. Susimąsčiau. Gal šiandien pamiršau susišukuoti plaukus? Gal nenusišluosčiau burnos po kavos puodelio? Šį rytą pradėjau su grande kapučinu storiausia puta.

Galvoju apie tą žmogų. Neatsimenu jo vardo. Bet.. Aš jį tikrai pažįstu, bet kodėl jis į mane nekreipia dėmesio? Kas jis toks?

Netikėtai didelis kiekis klausimų kaip uraganas ėmė ošti mano galvoje. Gal sugrįžti? Pasivyti? Stabtelėjau.
Ak taip! Prisiminiau! Mokyklos laikais, per užpuolimą, kai grupelė jaunuolių mane mušė, jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mane – į tai ką darė su manim.

Mane apėmė didelis ir nevaldomas įtūžis. Apsisukau ir bėgte pasileidau apsnigtu keliu iš paskos. Pribėgus prie jo, stumtelėjau jį ir niuktelėjau rankine. Jis atsisuko nesupratęs, kas atsitiko, šį kartą aš net nedvejojusi stūmiau jį. Susitiko mūsų akys, supratau, kad jis mane tikrai pažino ir ėmė… juoktis. Garsiai, plačiai, tarsi apsėstas. Pakėliau galvą ir nustebusi atatūpsta atsitraukiau. Jo akyse šmėkštelėjo gelsvos žaltvykstės. Jis priartėjo ir apspjovė mane. Sumurmėjo:

– Tikėjausi, kad tau baigsis blogiau.

Manau, kad tai buvo diena, kai aš sutikau Kauno baisūną. Jis buvo realus ir tikras, tik apsistojęs kito žmogaus kūne.