Mamutų istorijos

Kai ledynai dar šniokštė ir jų pakraščiais sliūkinėjo mamutai, o pirmieji medžiotojai ieškojo grobio, ledyno tirpsmas plovė žemę ir formavo upių vagas. Stoviu santakoj ir matau, kaip to meto mamutai buvo įspęsti į upių vagų spastus – Aleksoto slėnis, Vilijampolės slėnis, viskas vilnijo vandeniu. Stovėjo čia mamutas lyderis, kurio klausė visi mažesni mamutai, mamutės mamos, seneliai mamutai ir mamutukai.

Mamutas vadas suprato, kad štai, nėra kur dėtis – ant šlaitų lauks alkani medžiotojai, o upių tėkmė neleidžia prasibrauti. Mamutas buvo gan racionalus ir logiškas ir pradėjo ieškoti sprendimo. Reikia išsiknisti lauk, tad ėmė kasti savo kaulinėmis iltimis, kurių ilgis buvo kaip visa ta santaka. Tai ėmėsi darbų mamutai – visi kartu ėmė raustis per upės vagos dugną. Palindo mamutai po žeme, o žinoma paskutinis įlindo visų mamutų vadas ir užtvėrė besiknisančius mamutus nuo išorės. Mamutai rausė gilyn, tačiau net ir jų lyderis nepagalvojo – jiems dirbant, ledynas užslinko ant jų išėjimo angos ir atitvėrė juos nuo išorinio pasaulio – išėjimo nebėra.

Ėjo metai…..amžiai…..eros…..

Atėjo kiti žmonės – šiuolaikinio Kauno žmonės, kurie gyveno namuose, statė tvoras, ėmė domėtis savo miestu. Kasinėjant aplink jie atrado urvą, kur slėpėsi mamutai. Deja, amžiai jiems nebuvo palankūs ir dėl oro trūkumo beveik visi neišlaukė…liko tik vadas mamutas, kuris miegojo kelis tūkstantmečius. Kasinėjimai prižadino mamutą, jis išgąsdintas pasileido bėgti ir bėgo..bėgo…niekas jo daugiau nebematė.
Liko tik jo pėdų žymės, kuriose įsikūrė Kauno fortai.

Istoriją sukūrė Gytis Juodėnas