Labūnavos miškas

Seniai, seniai, tamsiame ir ūkanotame Labūnavos miške, vaikščiojo mergina. Ji buvo žavi ir kerėjo voverės spalvos plaukais, tačiau tai nėra itin svarbu, nes tamsiame ir ūkanotame miške ji sutiko nematytą padarą. Jis buvo susiderinęs su mišku ir gąsdino savo baisia ir paslaptinga išvaizda. Jo ilgi, tamsūs plaukai buvo tamsesni už aklinai juodą naktį, o akys gilios ir tamsiai rudos.

Dėl šio padaro mergina labai bijojo eiti per mišką po darbų, tad jos nelaimei, jos košmaras išsipildė ir ties viduriu kelio ji sutiko šį siaubūną. Vos tik išvydusi, mergina pasislėpė už storo, seno ąžuolo ir visais būdais stengėsi neatkreipti dėmesio į save. Sukaupusi paskutinę drąsą, mergina suprato, kad jai reikia bėgti. Jai bebėgant link storo ąžuolo ieškoti priedangos, ji nerangiai užkliuvo už šaknies, vertėsi per save ir padaras ūmiai į ją atsisuko.

Labūnavos žvėris prišuoliavo prie persigandusios merginos ir suprunkštė. Šokiruota mergina pakėlė akis ir į ją žvelgė dvi nakties tamsos pilnos akys. Padaras pasuko galvą ir žemu balsu tarė:

– Bijai manęs be reikalo… Duokš ranką, parodysiu tau kitą gyvenimo pusę.

Čia istorija ir nutrūksta. Nebijokite, savo pabaigą sukurkite patys.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!” metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vandžiogalos