Jiesė
Anais laikais, Jiesioj, šalia Kauno esančioje vietoje, kur tyvuliuoja gražiausia upė, augdavo aukščiausi medžiai, skraidydavo greičiausi paukščiai ir gyveno patys stipriausi ir drąsiausi to meto žmonės. Stipresnis už visus kitus, galima sakyti, pats stipriausias buvo Šliautas. Jo vardas kilo nuo žodžio “šluota”, nes jis turėjo plačią uodegą, nepaprastą ir panašią į šluotą.
Vieną dieną Šliautas išėjo į mišką medžioti, kaip įprasta, iškilnia maniera, su ietimi, lanku ir per petį permestu maisto maišu. Tik įžengus į miško tankybes, Šliautą užpuolė penki vyrai iš gretimos pamišėlių genties. Vyrai garsiai šaukė, perdūrė galiūną Šliautą ietimi ir nulupo jam skalpą. Stiprusis Šliautas kančiose mirė nuo baisūnų rankos.
Istorija čia nesibaigia, nes toje gražiausioje Jiesios upėje gyveno ne mažiau graži Jiesė, kuri naktimis virsdavo dailia mergina su nepaprastomis galiomis ir žengdavo iš vandens. Jos pirštai buvo stebuklingi – vos prisilietus, ji grąžindavo visas jėgas net beviltiškiems ligoniams. Jiesė rado kritusį Šliautą ir savo stebuklingais pirštais glostė jį tol, kol prikėlė vargšelį Šliautą ir prikėlė jį antram gyvenimui.
Atmerkė akis galiūnas, žiojosi kažką sakyti Jiesei, tačiau ji tik priglaudė savo stebuklingą pirštą prie Šliauto lūpų ir pažadėjusi grįžti… dingo. Grįžo Šliautas namo, papasakojo visam kaimeliui kas įvyko, pradėjo žymiai labiau vertinti gyvenimą. Iš naujo gimęs vyras pradėjo rūpintis savo ateitimi, suprato, kad iki pat šio momento, pasauliui nepadovanojo nieko reikšmingo, tad skubiai pakėlė vestuves, surentė dar didesnę trobą ir nepraėjus nė metams, jam gimė du vaikai.
Gyveno Šliautas ramiai, rūpinosi šeima, augo vaikai, lakstė dienomis po kiemą, bet atėjo laikas ir naktį į jo kiemą įžengė Jiesė. Ji priėjo prie mieguisto vyro ir pasakė:
Tu man skolingas už išgelbėtą tavo gyvastį, bet tavosios aš neimsiu – ją dovanojau ir atgal dovanų nepriimu, – tai ištarus, Jiesė ištiesė rankas ir jose atsirado po delniuką. Šliautas negalėjo pajudėti, tad tik stebėjo kaip Jiesė lėtai į upę išsiveda du jo vaikus.
– Vilnietis