Skraidūnas
Kadaise, už devynių klonių, Kaune, gyveno Skraidūnas. Jis nebuvo neįprastas - visas miestas jį priėmė kaip ir bet kurį kitą kaunietį.
Viskas būtų puiku, bet šis Skraidūnas buvo kiek išsiblaškęs ir vieną rytą jis tiesiog kilo, kilo ir kilo aukštyn, kol pasiekė saulę. Atskridęs iki saulės, jis nusprendė pritūpt ant jos ir pasišildyt - nebuvo jis labai protingas padaras. Nežinodamas kokia ta saulė yra, Skraidūnas tiesiog apdegė sparnus.
Sunkiai ir lėtai parskridęs į žemę, Skraidūnas pakėlė sparnus ir pamatė, kad jo sparnai nubluko ir iš sodrių spalvotų plunksnų, liko tik nušiurę šapai. Sparnai lėtai byrėjo ir sukosi nešami vėjo aplink Skraidūną. Susimąstė padaras, pabandė sparnus išskleist ir suskleist kaip anksčiau, pajudinti juos ir galbūt pelenai nukris, o po jais bus jo žavios plunksnos. Išskleidė savo stotą kaunietis, pajudino savo plunksnas ir sunkų pelenų sluoksnį paskleidė po miestą. Viskas buvo pilka - soboras, Laisvės alėja, senamiestis, net rotušė buvo nebe balta, o pilkšvai murzina. Skraidūnas apsidairė ir susigėdo…
Daug lietaus turėjo nubėgti, kad Kaunas atgautų savo spalvas, o pelenai išbyrėtų iš pakampių ir miestiečių ausų. Sunkus periodas buvo tuomet miestui, galbūt todėl visos nuotraukos iš tų laikų - juodai baltos.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vilniaus.
Miegamasis rajonas
Atsidūriau ties riba dalinančia erdvę. Turbūt viskas dėl to ir maišosi galvoje - zvimbiantis piktas alkanumas kyla.
Niekas neatmena, kada tai tiksliai įvyko. Kažkur daugiabučio laiptinėje, tarp 3 ir 4 aukšto, kurią rytais užlieja šviesa ir tada jos sienos iš šleikščiai žalios, tampa visai pakenčiamos spalvos. Būtent tokį rytą, kaip ir kiekvieną savaitę, iš savo buto išėjo Ji su mėgstamomis šlepetėmis ir plastikiniu buteliu sklidinu vandens laiptinės gėlėms laistyti.
Ji - pusamžė moteris, tradiciškai šiek tiek susierzinusi, tačiau šis rytas jai tapo ne toks tradiciškas kaip įprasta ir jos susierzinimas buvo kur kas gilesnis, nes visą rytą skambėjo keistas bildesys, kuris ėjo ne iš kaimyno buto, tikrai, net nebuvo įmanoma suprasti iš kur. Atrodė, kad visa laiptinė, namas, o gal net ir visas rajonas gaudžia, niurzga ir nepatenkintas virpa.
Erzinantis garsas peraugo į drebėjimą, net sunku buvo išstovėti toje minėtoje žalsvoje laiptų aikštelėje, kas čia vyksta? Ironiška, bet tokia buvo realybė - prabudo miegamasis rajonas. Visi gyventojai pasimetė ir ėmė laikytis, rinkti svarbiausius daiktus, viskas intensyvėjo. Visai netikėtai atbėgęs kaimynų vaikas, kuris neleidžia ramiai gyventi, bėgo, trenkė durimis, tą garsą ir virpesį nutraukė, atrodo, kad išgąsdino visą rajoną. Galbūt, savo durų trankymu jis jį išgąsdino. Daugiau rajonas nebeprabudo. O jei prabudo - bijojo net sukrebždėt.
Viršūnių žmogeliukai
Už trijų pušų, poros posūkių, toli nuo žvyrkelio, netoli Ąžuolyno parko, medžių viršūnėse savo namukus statė maži cukraus žmogeliukai, kurie gyveno cukriniuose nameliuose, todėl labai džiaugėsi, kad jau trečią parą sninga. Jie galėjo išlikti ramūs, kad jų stogas virš galvos laikysis dar kurį laiką. Ilgesnį nei be sniego.
Patys cukraus žmogeliukai buvo balti, tačiau ši istorija ne apie juos visus. Vienas didžiulės žmogeliukų šeimos gyventojas buvo Suodžius, nesunku atspėti, buvo juodas kaip anglis, derlinga žemė ar nakties dangus. Bijojo Suodžiaus kiti cukraus žmogeliukai. Neapsikentęs kitų žmogeliukų neapykantos ir netolerancijos iš baimės jam, tik todėl, kad jis buvo juodas, Suodžius nusprendė, kad ilgiau tęstis taip negali. Sulaukęs saulėtos dienos, jis užsilipo ant aukščiausio namelio stogo ir nusprendė, jog ištirpins save gyvą saulėkaitoje. Jam tirpstant pasklido pats skaniausias karamelės kvapas, kuris išviliojo visus Ąžuolyno viršūnių žmogeliukus iš baltųjų namukų. Netrukus visi susivokė, ką Suodžius pasiryžo padaryti.
Cukrinukai puolė jį atkalbinėti, tačiau jiems ėmus tarti pirmuosius žodžius, danguje pasirodė išalkusi zylutė ir čiupo snapu Suodžių už rankos. Staiga Suodžius suprato, ką padaręs ir kokiai lemčiai save paskyręs. Jam prieš akis ėmė skristi vaizdai, kai jis buvo laimingas ir viskas dar buvo gerai. Matydamas savo kaimelio žmones susirūpinusius juo, ėmė galvoti, kad gal viskas nėra taip blogai. Gal jam dar pavyktų su jais susidraugauti ir galėtų gyventi įdomų socialinį gyvenimą, bet zylių ėmė daugėti... Jos agresyviai puolė Suodžių.
Staiga, kur buvus, kur nebuvus pasirodė kaimynė iš apatinio drėvės kaimo su riebių lašinių palčiu. Zylės sumetė, kad lašiniai šią žiemą dar nebuvo ragauti, o iš karamelės gaus tik trumpalaikės energijos. Metė zylės Suodžių ir užsipuolė lašinių paltį. Tiek Suodžius, tiek visi cukraus žmogeliukai buvo saugūs. Jie visi pamatė kaip viskas jų pasaulyje trapu. Nuo tos dienos jie gyveno kartu laimingai, neskirstydami kas juodas, kas baltas, o kas ne iš cukraus.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja svečiai iš Vilniaus
Paslaptingos akys
Kur buvus, kur nebuvus Nemune pasirodė paslaptingos geltonos akys. Niekas iš karto nepamatė, tačiau šių akių savininko kūną dengė geležiniai šarvai, panašūs į įsimylėjėlių kabinas spynas ant tilto.
Stebuklingo padaro didžiausia baimė buvo pakilti iš Nemuno dugno į sausumos pasaulį, bet vieną dieną šis įvykis turėjo nutikti. Jis pakilo iš maurų ir dumblo į krantą. Buvo labai sunku vilkti savo sunkiausius šarvus, tad sustojęs padaras apsidairė ir lyg niekur nieko pasigavo pro šalį skridusį lėktuvą. Pasižiūrėjo į vidų ir paprašė lėktuvo keleivių pagalbos. Šiems neatsakius - paleido lėktuvą skristi toliau. Lėktuvo pilotas pranešė dispečerinei apie šį įvykį, o dispečerinė kreipėsi į savivaldybę. Po kelių valandų, prie milžiniško šarvuotojo ėmė rinktis susidomėję kauniečiai.
Stebuklingasis kreipėsi į miestelėnus prašydamas pagalbos - gyvenimas Nemuno dugne jam nebuvo mielas ir jis svajojo dalyvauti miesto gyvenime - matyti kaip sekasi ir bendrauti su aplinkiniais. Geraširdžiai kauniečiai pasitarė ir visi kartu padarui pastatė akmeninį postamentą, kur pasiūlė padarui nutūpti ir drąsiai stebėti visą miestą.
Įvertino šarvuotasis žmonių pagalbą ir nuo tos dienos saugojo ir mylėjo šį miestą, o Kaunas augo, gerėjo ir viskas buvo puiku.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vandžiogalos
Kauniūkštis
Prieš amžių amžius, gyveno toks žvėriūkštis vardu Kauniūkštis. Jis buvo didelis, gal kiek atgrąsus, bet labai labai geros širdies ir nuo pat pirmųjų dienų jis sau prisiėmė atsakomybę saugoti mylimą miestą - Kauną.
Viskas būtų buvę gerai, tačiau mieste ėmė rastis baisiai daug savimylų, kurie rūpinosi tik savimi ir pamiršo artimiausius, tad didelė ir mylinti Kauniūkščio širdis ėmė ir sunegalavo.
Kadangi Kauniūkščio širdis buvo vienas pagrindinių miesto pulso priežasčių - lyg variklis, kuris darė miestiečius laimingus, sunegalavus širdžiai, Kauniūkštis turėjo imtis priemonių. Žvėriūkštis bandė uždegti meilę savoje širdyje iš naujo, netgi ėmė ieškoti sau antros pusės, kad tik suliepsnotų jo meilė. Nepavykus rasti būdų, Kauniūkštis ėmėsi kraštutinumų ir tiesiogine ta žodžio prasme - bandė uždegti širdį.
Šildančios ugnies jis rado tuo metu vykusių Joninių laužuose, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė lietuviška dievybė - Perkūnas ir užgesino Joninių laužus, nepalikdamas jokios vilties Kauniūkščiui uždegti savo širdį. Nevilties apimtas žvėriūkštis nėrė į Nemuno vandenį ir iki šios dienos ten tupi - liūdi ir laukia galimybės uždegti savo širdį ir vėl.
Rašė: Guoda Vik
2019.02.15
Šešėliai ir Šilainiai
65 butas ketvirtame aukšte. Šilainiai. Ten tvyro netvarka ir viduryje virtuvės sėdi šešėlis. Šešėlis sėdėjo apsuptas kitų ilgų šešėlių: ilgų, plonų, kampuotų, apvalių, tačiau blyškesnių už centrinį šešėlį. Kambarys visus juos talpino ir jie maišėsi aplink be ramybės.
Centrinis iš šių šešėlių buvo tikrai kažkuom išskirtinis - priminė kažkokio žymaus žmogaus siluetą, tik šiuo momentu, niekas neatsimena kokios. Aplink šį šešėlį atrodė lyg sklido šerkšnas, bet nuo jo alsavo šiluma. Kažkur kampe stovėjo keli šešėliai kurie buvo pilni nelaimingų žmonių svajonių, o ant lubų galėjai pamatyti karjeros nesėkmių šešėliuose.
Ilgą laiką šešėliai išsiteko šiame bute, tačiau daugėjo nelaimingų žmonių, nesėkmingų karjerų, tad butas jau braškėjo per skyles ir vieną dieną ėmė ir išsprogo.
PŪKŠT
Buto nebėra. Šešėlių nebėra - jie išsisklaidė po visą miestą. Vienintelis šešėlis, kuris dar bandė grįžti į butą (beje, labai išskirtinis šešėlis), suvokė, kokią grėsmę turi šis įvykis, tačiau nematė prasmės keisti likimo, kuriuo paskutiniu metu buvo patikėjęs. Šešėliai pasiryžo terorizuoti visus gyvus aplink.
Nugriaudėjo griaustinis. Iš dangaus pasipylė niūrus ir purvinas lietus, persmelktas šešėliais. Jis merkė miestą ir apylinkes kelias dienas. Iš pradžių žmones erzino šis nemalonus lietus, tačiau žmonės, kaip jiems ir įprasta - prisitaikė. Tuomet, šešėliai apsiėmė snigti purvinomis snaigėmis, kėlė šešėlių tornadus. Visomis pastangomis stengėsi pripildyti žmones šešėlių.
Istorija nesibaigia puikiai - šešėliai pateko į visus gyvenusius ir persiduoda po dalelę kiekvienam lyg virusas. Greičiausiai jie yra ir jūsų viduje, o išvyti jų beveik neįmanoma, tačiau, be abejo, galite pabandyti su jais sugyventi.
Rašė: Guoda Vik
2019.02.24
Mergaitė ir žvėris
Seniai seniai sklido pasaka apie žvėrį, kuris gyvena Nemuno dugne. Jis buvo labai didelis ir raguotas.
Žvėris mėgo pasirodyti tik tamsią naktį. Sykį ėjo maža mergaitė Vytauto tiltu ir ją užpuolė. Mergaitė bandė apsiginti, spiegti, tačiau veltui. Tuomet ji pašvietė žibintuvėliu ir ėmė šaukti, o žvėris labai bijojo šviesos, todėl greitai įlindo į Nemuno gelmes.
Visi Kaune dabar žinojo, kad pašvietus ryškia šviesa niekas daugiau nebepuls ir išnyks. Taip atsirado Kaune didelis žvėris, o daugiau apie jį negirdėjo.
Istoriją sukūrė Viltė ir mama. Kaunas.
Labūnavos miškas
Seniai, seniai, tamsiame ir ūkanotame Labūnavos miške, vaikščiojo mergina. Ji buvo žavi ir kerėjo voverės spalvos plaukais, tačiau tai nėra itin svarbu, nes tamsiame ir ūkanotame miške ji sutiko nematytą padarą. Jis buvo susiderinęs su mišku ir gąsdino savo baisia ir paslaptinga išvaizda. Jo ilgi, tamsūs plaukai buvo tamsesni už aklinai juodą naktį, o akys gilios ir tamsiai rudos.
Dėl šio padaro mergina labai bijojo eiti per mišką po darbų, tad jos nelaimei, jos košmaras išsipildė ir ties viduriu kelio ji sutiko šį siaubūną. Vos tik išvydusi, mergina pasislėpė už storo, seno ąžuolo ir visais būdais stengėsi neatkreipti dėmesio į save. Sukaupusi paskutinę drąsą, mergina suprato, kad jai reikia bėgti. Jai bebėgant link storo ąžuolo ieškoti priedangos, ji nerangiai užkliuvo už šaknies, vertėsi per save ir padaras ūmiai į ją atsisuko.
Labūnavos žvėris prišuoliavo prie persigandusios merginos ir suprunkštė. Šokiruota mergina pakėlė akis ir į ją žvelgė dvi nakties tamsos pilnos akys. Padaras pasuko galvą ir žemu balsu tarė:
- Bijai manęs be reikalo... Duokš ranką, parodysiu tau kitą gyvenimo pusę.
Čia istorija ir nutrūksta. Nebijokite, savo pabaigą sukurkite patys.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Vandžiogalos
Mamutų istorijos
Kai ledynai dar šniokštė ir jų pakraščiais sliūkinėjo mamutai, o pirmieji medžiotojai ieškojo grobio, ledyno tirpsmas plovė žemę ir formavo upių vagas. Stoviu santakoj ir matau, kaip to meto mamutai buvo įspęsti į upių vagų spastus - Aleksoto slėnis, Vilijampolės slėnis, viskas vilnijo vandeniu. Stovėjo čia mamutas lyderis, kurio klausė visi mažesni mamutai, mamutės mamos, seneliai mamutai ir mamutukai.
Mamutas vadas suprato, kad štai, nėra kur dėtis - ant šlaitų lauks alkani medžiotojai, o upių tėkmė neleidžia prasibrauti. Mamutas buvo gan racionalus ir logiškas ir pradėjo ieškoti sprendimo. Reikia išsiknisti lauk, tad ėmė kasti savo kaulinėmis iltimis, kurių ilgis buvo kaip visa ta santaka. Tai ėmėsi darbų mamutai - visi kartu ėmė raustis per upės vagos dugną. Palindo mamutai po žeme, o žinoma paskutinis įlindo visų mamutų vadas ir užtvėrė besiknisančius mamutus nuo išorės. Mamutai rausė gilyn, tačiau net ir jų lyderis nepagalvojo - jiems dirbant, ledynas užslinko ant jų išėjimo angos ir atitvėrė juos nuo išorinio pasaulio - išėjimo nebėra.
Ėjo metai…..amžiai…..eros…..
Atėjo kiti žmonės - šiuolaikinio Kauno žmonės, kurie gyveno namuose, statė tvoras, ėmė domėtis savo miestu. Kasinėjant aplink jie atrado urvą, kur slėpėsi mamutai. Deja, amžiai jiems nebuvo palankūs ir dėl oro trūkumo beveik visi neišlaukė...liko tik vadas mamutas, kuris miegojo kelis tūkstantmečius. Kasinėjimai prižadino mamutą, jis išgąsdintas pasileido bėgti ir bėgo..bėgo...niekas jo daugiau nebematė.
Liko tik jo pėdų žymės, kuriose įsikūrė Kauno fortai.
Istoriją sukūrė Gytis Juodėnas
Vienaragis
Šio tūkstantmečio pradžioje, kai naujoji istorija tik prasidėjo, šalia Kauno, netoli, gyveno šeima su paslaptimi. Nelabai kas žinojo, kad jie kažką slepia daržinėje, tik artimiausias kaimynas įtarinėjo, kad atsargiai besielgiantys šeimos nariai, greičiausiai kažką slepia. Bijojo kaimynas žaisti su kitų paslaptimis, nes pats slėpė daugybę nelegalių veikų ir namą buvo pasistatęs draudžiamose teritorijose, tačiau smalsumas jį pražudė ir kaimynas nusprendė išsklaidyti nežinomybę.
Naktį, tylos prieglobstyje, kaimynas prisliūkino prie daržinės ir pranėrė pro mažą durų tarpelį. Pagaugais nuėjo visas kaimyno kūnas - į jį žvelgė nuostabus vienaragis, spindinčiais karčiais ir grakščiu stotu. Tūptelėjęs iš nuostabos, atėjūnas skuodė lauk iš daržinės šaukdamas ir pasileido link artimiausio kaimo.
Šeima prie miško laiko vienaragį,- vidury nakties šaukė kaimynas, bet nelabai kas kreipė dėmesį. Kaimynas paklaikęs nubėgo kažkur į tolius ir jo daugiau niekas nematė.
Anksti ryte, į šeimos duris pasibeldė senolis. Jis girdėjo naktį lakstantį vyrą ir nors žinojo, kad miestelis nelabai sureikšmins tokių beprotiškų žinių, jis buvo girdėjęs, kad pasaulyje liko keli vienaragiai ir jie slepiasi gerų žmonių prieglobstyje. Duris atidarė visa šeima, išsigandę, jog senolis dabar visiems patvirtins apie jų paslapties tiesas, jie pradėjo prašyti niekam nesakyti.
Vienaragis pas šeimą atėjo pats - ieškojo prieglobsčio ir jį rado gerų kauniečių namuose. Šeima jį priėmė, globojo, maitino ir saugojo nuo piktų jėgų. Senolis nuramino visus - jis čia atėjo padėti, tačiau pasilikti čia jiems buvo nesaugu.
Pasislėpė visi nuo piktų jėgų - negalime pasakyti kur, bet esame girdėję, kad jeigu eisite link Rokų - prieisite dideles pievas, kur ir gyvena šeima bei ganosi vienaragis.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Rokų