Pagriežk, jai smuiku
Hm… Hm (?) O-o-o... (vartydamas laikraščio puslapius)
– Chė-chė. (kostelėjo)
*** Pažiūrėjau suklusęs ***
- Sveiki.
- Sveiki… (?)
- Dažnai jus, čia, matau skaitantį laikraštį… (dairosi aplinkui, vengiant akių kontakto)
- Taip (?)
- Manau, jūs, esate protingas žmogus. (žiūrėdamas į batus, ištarė jaunuolis)
– Ačiū, už nuomonę, bet, ar dėl to, kad skaitau laikraštį, jau esu protingas?
- Na, manau, kad jūs, vis tiek, jau esate matęs gyvenimo…
- Chė-chė (dabar jau aš kostelėjau) Kiek, jūs, manote man metų?
- Na, manau, tokiuose reikaluose tikrai išmanote geriau negu aš…
- Išankstinės nuostatos.
- Na, nesakau, kad jūs senas, bet…
- Bet… (?)
*** Pokalbio dalyvio skruostus nudažė raudonis. ***
- Nejauki tyla. (kiek pažiūrėjęs, nusišypsojau) Tai kuo galiu padėti?
- Visgi, nežinau, ar man galite padėti. (užrietęs nosį, žengė durų link.)
- Ką gi. Tuomet, iki.
– Na, reikalas toks, kad man patinka vienas asmuo… (grįžęs prie mano staliuko, išbėrė greitakalbe žodžius)
*** Atsikvėpęs, padėjau laikraštį ant staliuko. ***
- Ir tu nežinai, kaip jį užkalbinti (?)
- Taip! (išplėtęs akis, sušuko jaunuolis)
- Sėskis, ir papasakok, man apie tą asmenį.
- Ačiū! (iš džiaugsmo sunėręs rankas, prisėdo šalia) Ji – labai protinga, mokosi Veterinarijos mokykloje. Labai daug laiko skiria mokslams. Visada vaikšto su šunimi…
*** Kai jis pradėjo pasakoti, negalėjau patikėti, aš jau žinojau apie ką kalba… ***
- Kuo ji vardu? (paklausiau, žiūrėdamas niūriu žvilgsniu, į bižuterijos parduotuvę)
– Aš dar nežinau jos vardo. (atsiduso) Tik žinau, kad ji gyvena Kaune. (užtikrintai)
– Mm. (pakėliau antakį)
- Ji yra mano pusseserės Idos, kuri gyvena Panemunėje – gera draugė.
- O tu, pats kur gyveni?
- Aš iš Šančių.
– Aišku. (šyptelėjau) Ką čia turi? (greitu žvilgsniu, parodžiau į dėklą)
- Tai - smuikas.
– Moki groti ar tik nešiojiesi?
- Moku, moku. (ritmingai linktelėjęs galvą du kartus, užtikrintai pakėlė smakrą)
- Ar manai, Rachelei patiktų, jei pagriežtum?
- Nežinau. (sugūžęs pečius, nuleido galvą)
- O kaip jai griežtum? (primerkiau akis, stebėdamas vaikino gestikuliaciją)
- Griežčiau geriausiai, kaip tik mokėčiau… (svajingai dėstė mintis, žiūrėdamas į platų dangaus tolį)
- O kodėl tu, Idos nepaprašai, kad jus supažindintų?
- Na, aš norėčiau pats ją užkalbinti. Tikiu, mus suves likimas.
- Tikėk, norėk, ir suves… (susimąsčiau)
- Manote, jai patiktų smuiko muzika? (abejingai prikando lūpą)
- Aš manau, kad kartais, tai priklauso nuo paties muzikanto. Gal jai ir nepatinka smuiko garsai, bet gal jai patiksi tu. O jei patiksi tu, tada pamėgs ir smuiką. Nepasiduok, daugiau drąsos. Būk, ryžtingesnis. (Primerkiau akį)
- Labai, jums, ačiū! (patrynęs delnus, džiugesio pilnomis akimis, išėjo per duris)
- Smuiką palikai!
- Oi, cha-cha! (atsilošęs atgal) – Pastaruoju metu, aš labai išsiblaškęs. – (nusišluostė delnu – prakaitą nuo kaktos)
- Nejaugi (?) (tardamas manieringa intonacija, pakėliau antakius)
*** Pasijuokėm kartu ***
- Koks aš nemandagus. (vaizdingai pervertęs akimis, energingai pliaukštelėjo sau per šlaunį) Visą valandą kalbėjome, o mes net nesusipažinome… Aš esu Natanas. (mandagiai)
*** Išsitiesęs visu ūgiu, Natanas buvo betiesiąs delną, bet tą akimirką, jo dėmesį patraukė žaismingas merginos kreipinys iš Laisvės alėjos:
– Natanai, greičiau, bėk, čia! Važiuojam į Panemunę! ***
Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis
Skulptoriaus dirbtuvės
Niekada nebuvo taip, kad kas nors nebūtų buvę. Visada uvo ir bus viena - kažkas. Kažkas, kas yra svarbu. Kažkas, kas neturi prasmės. Kažkas, kas tą prasmę įgijo. Taip rašė žymus Kauno skulptorius savo mažose dirbtuvėlėse lipdydamas paskutinę skulptūrą. Skulptoriui jau buvo 96 metai, regėjimas prastas, tad daugelis skulptūrų buvo panašios į beprasmius lipdymus. Tačiau jis lipdė ne iš molio, ne iš plastilino. Jis lipdė skulptūrėles iš šviesos, lūžtančios per stiklinę prizmę, pastatytą ant palangės. Negana to, kad skulptorius prastai matė, dar jis buvo daltonikas, todėl turėjo pasikliauti intuicija, jo visos šviesos skulptūros buvo violetinės, o violetinė buvo spalva, kurios jis intuityviai labiausiai nemėgo.
Belipdant vieną iš savo baisių skulptūrų, jis išgirdo balsą: "Kodėl tu šitaip?" Skulptorius apsisuko, bet nieko nematė, ne tik dėl to, kad jis praktiškai aklas, bet balsas nesiliovė: "Nustok, aš ne žaislas". Staiga skulptorius suprato, kad su juo kalba švies. Šviesa nebuvo tokia maloni, kokia atrodė iš septinto žvilgsnio (mat skulptoriaus akys dar ir sunkiai fokusavo). Šviesa buvo akiplėša, o skulptorius norėjo išsaugoti - kad ir kokias ten belikusias - akis. Jis nusiėmė batus, išsitraukė iš jų raištelius ir perrišo juos per abi ausis - į vieną įkišdamas, per kitą ištraukdamas. Dabar jis nebegirdėjo šviesos. Nusiėmė marškinius, užsirišo ant galvos, kad nejaustų ant pakaušio šviesos kaitinimo, o išsiėmęs diržą persirišo juo akis.
Negana to, skulptorius suprato, kad jis turi vidinę akį, kuri net nematant šviesos leido ją jausti. Šviesa ėmė deginti skulptorių iš vidaus. Iš pradžių jo stemplę, po to skrandį, dvylikapirštę, plonąją, storąją ir tiesiąją žarną, kol galiausiai iššovė laukan.
Skulptorius šaukė, bet niekas jo negirdėjo. Gyveno jis vienas, be asistentų - tik jis ir jo šešėlis. Šešėlis! Taip! Skulptoriaus šešėlis nepasidavė šviesai ir ėmė temdyti erdvę. Kuo šviesa buvo ryškesnė, tuo šešėlis buvo didesnis. Tačiau... greitai šešėlį pradangino užplaukęs debesis, pro kurį skverbėsi spindulys atsimušantis į veidrodį, kuris nukreipė spidulį į Jėzaus portretą ant sienos. Čia pasidarbavo šventoji dvasia, neleisdama visiškai sunaikinti šešėlio. Skulptorius galėjo lengviau atsikvėpti. Nusirišo diržą, išsitraukė batraiščius, tačiau nuo to tikėti Dievu nepradėjo.
Elena ir Elenius
Prieš šimtą tūkstančių metų, kai saulelė niekaip iš dangaus nenusileisdavo, kai gėlytės ir žiemą žydėdavo, kai moterys vyrų balsais dainuodavo... Kai kiekvienas Lietuvos miestas grūmėsi, kivirčijosi, kuriam miestui atiteks "Kauno" vardas, vyko konkursas tris paras. Moterys vyrų balsais sustojo į didžiulę eilę ant kalno ir kvietė saulę ir lietų pasirodyti vienu metu. Joms bestovint, į dangų bežiūrint, netikėtai saulė nusileido ir pradėjo kauptis debesys pilni ne lietaus, bet mažų mažyčių bobulyčių skardžiais balsais. Kad pradėjo jos kristi iš debesies ant bedainuojančių moterų. Taip prasidėjo KARAS.
Moterys - atstovės iš kiekvieno kaimelio, išrinko savo atstovę. Viena moteris, vardu Elenytė, pradėjo šiauštis. Jos plaukai ėmė pūstis, pūstis, kol ji visa apaugo tais rugių spalvos plaukais. Iš Elenytės liko tik didelis ir storas plaukų ritinėlis. Visos karo dalyvės sumišo, išsigando, pabėgo. Elenytė iškovojo pirmąją vietą, nepraliejusi nė lašo kraujo ir savo gimtąjai žemei iškovojo vardo titulą. Tik Elenytė ir moterys užmiršo tas bobulytes, kurios krito iš dangaus ir net nesiruošė sustoti. Bobulytės vėlėsi į plaukus, į tą Elenytės plaukų rutulėlį, vis kankinančiai išpešdamos po plauką ar du, o viena iš mažųjų bobulyčių begėdžių, dar ir kramtomąją gumą ten įvyniojo.
Elenytė nusigando, galvą nunarino, kai staiga iš žemės glūdumos išsiropštė Elenius - žemės karalystės princas ir taip jis Elenytę išgelbėjo - bobulytes jis padegė pasakydamas stebuklingąjį kodą, kuris sustabdė šį nepaaiškinamą bobučių lietų. Ėmė šviesti saulė.
Viskas būtų buvę gerai, bet netikėtai, viena pasislėpusi bobulytė, kuri buvo pasislėpusi nuo Eleniaus kerų, pradėjo iš kišelių traukti kitas bobulytes, o šios - dar kitas bobulytes ir jos visos pradėjo lipti vienos kitoms ant pečių, kad uždengtų taikos saulę. Elenius tik nusikvatojo, pakalbėjo šventa, stebuklinga žemių kalba maldelę ir visas tas bobutes pavertė gėlėmis.
Šuns dienos
Už devynių kaimų, devynių upių, buvo pririštas šuo. Tas šuo, jau blusų nuėstas, akim išvarvėjusiom, žiūrėjo į tuščią maisto bliūdelį. Šuo nevalgęs jau dvi paras.
Čia, Vilijampolėje, šunys niekada žmonėms nerūpi. Čia rūpėjo tik keturios kojos narkotikams gabenti. Tačiau šuo, iš esmės, jo vidinis pasaulis, buvo cigaretės filtro vertės.
Dienos supanašėjo ir šuo nebematė prasmės gyventi. Gyvas jis buvo tik viltimi, kad kada nors bus geriau. Štai, grįžęs į purviną būdą, joje randa bulvę ir ne bet kokią, o švytinčią. Švytėjo ji visomis vaivorykštės spalvomis. Šuo buvo toks alkanas, kad nesusivaldė ir pabandė jos atsikasti, tačiau bulvė sušuko:
- Aaaaaaaaaaaaaaaa!- šuo sako bulvei:
- Au!- bulvė atsako:
- Mano vardas - Deus ex machina.
Šuo išspjovė bulvės atkąstą gabalą, bulvė jį įsidėjo atgal į save, mat tai buvo jos kairysis smegenų pusrutulis. Šuo nejuokais išsigando. Jam atkirto jo priekines kojas, viena akis išniro, o liežuvis tiesiog paliko burną - išėjo. Supratęs, kad iš baimės negalės komunikuoti - šuo patraukė link skardžio - nusižudyti. Bulvė vijosi šunį ir staiga įsiraususi į žemę sudaigino stiebą, lankstų kaip lazdyno, kuriuo ir ėmė gaudyti šunį.
Šuniui bebėgant be galinių kojų, nebuvo sunku jį prisivyti. Sugriebusi šuns sprandą, bulvė surišo šunį stiebu ir šis tapo vienas su augalu. Jo kailis ėmė žaliuoti, o iš nasrų pasipylė žemės, bet jis dar buvo gyvas.
Čia į pagalbą atskubėjo vietinis žolininkas, kuris pamatė, kad ant šuns kailio sudygo medetkos. Jis medetkas išrovė su šaknimis ir pasodino į išvemtus žemių kauburėlius. Tačiau liko dilgėlės, žliugės ir kadagiai. Teko pjauti žoliapjove, veterinarijos kirpykloje. Šunį bekerpant, į kabinetą įžengė seselė, kuri užkalbino bekerpantį veterinarą:
- Ko pietums norėsite?
- O ką turime?
- Bulvių plokštainį.
"Bulvių!?" - pagalvojo šuo ir štai, pro kabineto duris įlėkė ta pati bulvė, tik jau pasikeitusi - nebe vaivorykštinė, o žalia. Žalia bulvė bėgo link šuns, norėdama atsiprašyti už šuns sužydėjimą, tačiau seselė pagriebė bulvę ir tarė:
- Rytoj bus blynai.
(fone skamba "Blynai, bulviniai blynai")
Nemunas ir Aušmautas
Vėjas jau tūkstantį metų neša žinią visiems žmonėms apie istoriją, kurios jis negali užmiršti.
Toji istorija buvo plukdoma Nemunu iš pat jo pradžios - iš pirmųjų šaltinių, nuo kurių pradėjo tekįti vanduo. Niekas nežinojo, kad tas vanduo - ašaros. Ir kieno ašaros! Tik Kauno pilies gyventojai galėjo tai žinoti. Gyventojai tiek buvo sudominti žinios, kad Nemuno vanduo - ašaros, kad net nesidomėjo, jog elektra - saulės dujos. Visi galvojo, kad tai ašaros pašvinko ir smirdi.
Gyveno toje Kauno pilyje pats "durniausias" pasaulio žmogus. Negana to, kad durnas, tai dar ir mokytojas. Vaikščiojo jis ir mokė žmones - apie dujas, smirdinčias ašaras ir skraidančias karvių bandeles. Jo vardas buvo Aušmautas. Jis augino ryžus ūsus ir niekada nesiplovė kojų. Aušmautas vieną dieną buvo pakviestas į Europos parlamentą vietos užimti - atstovauti Lietuvą. Na bet atsitiko toks dalykas, kad tiek Aušmautas neplovė kojų, kad jos supuvo ir nukrito, o ūsai nuo žalingos saulės tapo blondiniški! Žmonės jo net neatpažino. O kaip dabar į Vokietiją važiuot? Ar Kaune pasilikt? Žmonės gi jo nebeatpažįsta!
Išsiuntė vietoje Aušmauto į parlamentą kitą durnių - Lygymantą. Aušmautas nuėjo į Santaką - sėdi ir verkia. Beverkiant kojas sušlapo. Smirdas baisus pakilo. Musės aplipo. Paukščiai sulėkę ėmė jį lesti... Negana to, močiutė eidama, lesindama paukščius grūdais, netyčia apibarstė ir jo ūsus! Iš niekur atsiradę gandrai pradėjo juos kapoti po plaukelį.
Aušmautas klykdamas gynėsi nuo paukščių ir įkrito į Nemuną. Vanduo - jo siaubui - nebuvo sūrus. "Pasaulio galas" - suprato Aušmautas. Ir tikrai. Vanduo tapo gėlas todėl, kad kaip tik į Nemuną ėmė sysioti didelis padaras, kurio piliečiai dar nebuvo matę. Aušmautas džiaugėsi, kad tas padaras sysioja, na ir kad istoriją apie jį parašys.
Tikėtai, ar ne, atvažiavo miesto avarinė. Jie užkišo padarą su kalade. Kaladę bruko, kol padaras miegojo - mat nusišlapinęs susirangė ant kranto visu savo 30 metrų ilgiu ir.. užmigo. Skausmas jį prižadino, nutraukė sapną - tai buvo sapnas apie šviesų komunizmo rytojų. Štai taip Kauno piliečiai prarado istorinį šansą.
Aušmautas... Vėliau jis nutarė bolatiruotis į Europos Parlamentą kitais metais, kadangi buvo švaresnis ir aplesiotas paukščių. Patyręs. Juk politikoje tokių ir reikia.
Kalnai
Per vargus, per džiaugsmus, seniai labai seniai, kai žemėje dar nebuvo užaugęs nė vienas kalnas, Kaune po truputį ėmė kaltis mažas mažas žalias kalnelis. Tuo metu šiame miestelyje nei vieno kupsto, kalno ar kalvos rasti negalėjai. O štai dabar - kalnelis kyšo. Visi žmonės, net slabotkiečiai ir šilainiečiai ėjo garbinti šį reiškinį.
Kai kurie skeptikai kauniečiai svarstė, artik nebus čia bausmė už žmonių nuodėmes, už nedorėlius, paleistuvius, tokia "negraži" žalia kalno vieta atsiradusi, kurios žūt būt reik atsikratyti. Religingi žegnojosi, dievagojosi. Maži berniukai bijojo to kalno.
Vieną ankstų rytą po dešimties metų kalnas pradėjo drebėti, kratytis, jis skilo kaip kiaušinis pusiau ir iš jo išsirito kiaušingalvis. Vieną vėlų vakarą, atbėgo į tą kalną alkani šunys ir iš neturėjimo ką veikti, suvalgė keistą būtybę. Iš pat ryto dievobaimingos moterėlės verkė kruvinom ašarom, kad nespėjo pasidžiaugti šiuo stebuklingojo žaliojo kalno kūriniu. Nelaimei, vienam šuniui taip smarkiai pilvą raižyti pradėjo, viduriai išsipūtė... Aimanao po kleveliu šuo, kol visai pasileido viduriai su nespėtu suvirškinti padaru. Besimeldžiančios moteriškės taip apsidžiaugė, pamačiusios kad šuo grąžino į gyvenimą kiaušingalvį, taip jos džiaugėsi, kad puolė pastarąjį bučiuoti, glaustyti, glaudė glaudė prie savęs, kad šis ėmė ir... subliuško. Iš didelės meilės sudužo negrįžtamai.
Ant kalno paruošė jam gražų antkapį. Netikėtai, ant prasiveržusio kalno likučių atskrido milžinė višta ir pradėjo perėti naują kiaušinį. Duok Dieve, atgims naujasis žaliojo kalno kūdikėlis, kaiušingalvis, bet jau antrasis. Sėdi milžinė višta, peri sau ramiausiai, kudakuodama daineles. Staiga, ant kalno užlipa seksualiai nusiteikusi porelė ir ima nusirenginėti būtent toje vietoje, kur milžinė višta bando perėti. Višta taip susidomėjo tuo, ką daro porelė, jog iš tos palaimos ir dangiško malonumo ji išperėjo ne vieną, o du kiaušinius, kurie pradėjo krutėti - nauja era jau čia pat!
Rachelė vyksta į Šančius
Ar pamenate Rachelę?
Dailią juodaplaukę, vilkinčią paltu – avietine spalva… Taip, tai ta pati panelė, kurią, anąsyk regėjau skaitydamas rytinį laikraštį ,,Konrado“ kavinėje. Tąkart, ji išgelbėjo šuniuką. Tai buvo prieš keletą metų. Dabar jau tas, anuomet, šlapias, kaukiantis ir purvinas padaras nebeprimena to vargšelio, kurį priglaudusi prie krūtinės, Rachelė susitepė paltą ir niekas į tai nekreipė dėmesio… Dabar jo vardas – Nufis. Jis sveria daugiau nei Rachelė gali pakelti ir priglausti. Nufiui – kiek daugiau nei ketveri. Kaip jo mėgstamiausia šeimininkė sako: ,,Jis yra profesionalus uodegos vizgintojas!“ … Šis niufaundlendas – tikras galiūnas, bet, šiukštu, nepagalvokite, jog Nufis galėtų kažką nuskriausti! Anaiptol, mielesnio gyvūno niekas visame Kaune nebuvo sutikę.
Dabar, kai Rachelė eina apsipirkti į savo mėgstamiausią bižuterijos parduotuvę, ieškoti dar vienos kamėjos į savo kolekciją – Nufis visada laukia prie durų. Kartais, dar girdžiu, kai laka vandenį iš dubens, kuris specialiai – jam, būna padėtas, vos tik durims sužvanginusioms žalvarinį varpelį. Nemeluosiu, tas garsas – vandens sėmimo liežuviu - kelia koktulį bei trukdo susikaupti, skaitant dienos naujienas. Šiandien Rachelė pasipuošusi visai nebe avietine spalva. Ir būtų keista, jei gegužės vidury, esant tokiam šiltam pavasariui, juodaplaukė vilkėtų paltą. Ji jau kurį laiką mėgsta derinti violetinės spalvos atspalvius (mane, kaip rašytoją, ši spalva tik dar labiau įkvepia kurti).
Turbūt nė kiek nenustebsite, idant pasakysiu, jog kilniaširdė mergina studijuoja veterinariją. Taip! Jos svajonė išsipildė. Gal ir ne taip pasisekė, kaip pasiseka vyrams šioje srityje, bet Rachelė nepasiduos. Jos, juk, toks pašaukimas.
Ši diena yra ypatinga. Rachelė susitikusi su savo draugėmis – Ida ir Ieva, žada keliauti į Šančius. Jos ketina aplankyti vietą, kurią vis sprendžiama prijungti prie Kauno miesto. Nors, ši gyvenvietė dar nėra Kauno dalis, tačiau jos tikrai negalima būtų pavadinti laukyme. Ten gyvena daug bendrų Rachelės, Idos ir Ievos draugų, tarp jų ir – Natanas.
- Natanas…
- Na, kiek tu, kartosi tą vardą, žiū, dar nuo kėdės nukrisi atsilošusi…
- Bet tu, teisi, Ida. Jis tikrai gražiai griežia smuiku!
- O ką aš jums, sakiau? O jūs, manimi netikėjote!
- Rachele, ir tu, turėtum išgirsti!
- Man labiau patinka pianino muzika.
– Pirmiau pasiklausyk, o tada kalbėk, kas tau patinka!
- Neturiu laiko. Man reikia mokytis. Trečiadienį atsiskaitymas.
– Tu, kaip visada. Tau tik mokslai ir paskaitos. Kokia tu, nuobodi.
- Kai kitą kartą Madam neišgimdys savo kačiukų, nusiųsiu tave pas daktarą Abelį, tada jis paprašys susimokėti visus litus.
- Am… Kaip tau, tinka ta nauja kamėja…
- Ida, … (Rachelė suraukusi antakius)
- Taip? (Ida pakėlusi antakius, koketiškai sumirksėjo akimis)
- Pamaiva, tu!
*** kambarį užpildė skambus merginų juokas ***
Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis
Balandžių pokalbiai
Vienoje iš Laisvės alėjos liepų, tupi du balandžiai. Vienas žvelgdamas žemyn, taria:
– Vis keliauja ir keliauja tie gintarai. Ir kur jie keliauja, Baltaplunksni?
- Ir vėl… Na, ko tu, žiūri į tuos, išeinančius iš ,,Monos dirbtuvių“? Jie juk visada skuba nešini lagaminais, ateina čia, tik lašo Baltijos prisiminimui…
- Bet, nejaugi, tau nerūpi, kad tie gintarai blaškos po visą pasaulį?
(Vos tik Baltaplunksnis spėjo įkvėpti deguonies, Pilkasparnis tęsė mintį toliau…)
- O, tu, įsivaizduok, jeigu jie grįžtų atgal į Kauną? Taigi, ne tik Laisvės alėjoje, sėdint ant vienišųjų suolelių, skambėtų jaunų žmonių juokas! Ar įsivaizduoji?
- O tai čia: migruotų, emigruotų ar imigruotų?
- Grotų!
-Ką grotų?
- Džia-a-azą-ą-ą grotų! …
- Dėmesio, dėmesio! Visiems pulkams! Objektas juda nuo "Spurginės“!
Istorija sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis
Slogus sekmadienis
Slogus 2009-ųjų sekmadienis (ne visi sekmadieniai tokie beprasmiški), maža virtuvėlė Aleksote buvo pripildyta pavasario saulės spindulių. Matėsi apšviestos dulkės, spindulių ruožai, kurie atkakliai brovėsi pro senokai valytus langus. Ponas Alijošius sujudino virtuvės dulkes, nusprendęs, kad gana, reikia spręsti šaltos nosies ir kitų galūnių problemą - metas pasidaryti arbatos. Ponas Alijošius niekada nieko nedarydavo be reikalo, taigi čiupo arbatinį ir uždėjo ant viryklės spirgančios ugnies. Žiūrėdamas pro langą, kurį vis dėlto galbūt derėtų nusivalyti, net nesuprato, kad vanduo jau užvirė. Virdulys ėmė švilpti! Švilpė jis garsiai ir šaižiai, spigiai, bet Alijošius neatsitokėjo, tik paskendo atsiminime, tiksliau gyvenime, kuomet jis buvo mažas ir jam reikėjo traukiniu išvykti iš senelių namų. Traukinys taip šaižiai švilpė... vietos nebuvo... suodini veidai...šaltis...
Jis atsitokėjo kai virdulys jau pradėjo svilti. Užgesinęs ir sutvarkęs, ponas Alijošius atsiduso. Arbatos nebus. Bus šalta ir toliau, o jo pastangos nuėjo veltui. Pasigirdo beldimas į duris. Krūptelėjo ponas - atsiminimas dar stovėjo prieš akis. Už durų buvo kaimynė, tačiau jai durų neatidarė. Ašara nuriedėjo pono Alijošiaus skruostu. Virtuvėlė Aleksote keliavo į tolimas įšąlusias žemes. Dulkės skraidė aplink ir nevalytas langas stovėjo apdujęs.
Istoriją atsiuntė ir padovanojo puslapio kaunolegenda.lt vartotojas
Eigulių piliakalnis
Prieš šimtą, o gal daugiau metų, gyveno senas vyras, kuris turėjo ypatingą ir sumanią lapę. Gyveno jie senoje troboje ant vieno piliakalnio, kurio tuo metu dar niekas nežinojo ir tas piliakalnis stūksojo prie Neries. Vyro auginta lapė maitinosi viskuo kas žalia, o vyras - viskuo kas gyva. Jų troba buvo sudaryta iš medžių šaknų ir gyveno jie tyliai, ramiai, sprendė vietinius piliakalnio reikalus, o vakarais stebėdavo tekantį vandenį.
Kartą, pro juos prasuko eigulys, vedinas šimtu laukinių stumbrų. Sunkiai jam sekėsi stumbrus suvaldyti, tad labai nustebo, kad iš kažkur atsiradusi lapė, ėmė ir suvaldė visą šimtinę bandą. Eigulys nusekė paskui lapę, kuri jį nuvedė pas senąjį vyrą.
Ten, iš kur atėjo, eigulys turėjo dar daugiau gyvulių, tad pasiūlė senąjam išmainyti protingąją lapę į šimtą stumbrų. Vyras sutiko. Viskas galėjo čia ir pasibaigti, tačiau po mėnesio, stumbrai jau buvo nurupšnoję visą piliakalnio žolę ir ėmė badauti. Iš alkio pasiutę stumbrai sukilo prieš senąjį vyrą ir sukramtė jo trobą, senasis vyras, bandęs pasislėpti ir užsilipęs ant trobos stogo, tad trobai pradėjus griūti, šis nusirito piliakalniu žemyn ir įkrito į Neries vandenį. Niekas apie tai nežinojo, tad senasis vyras dingo it nebuvęs.
Praėjo nemažai laiko, bet jau minėtas eigulys, kartu su lape, sumąstė aplankyti savo išmainytus stumbrus. Atėjęs prie piliakalnio, rado sugriautą namą ir sulaukėjusią stumbrų bandą. Susivarė eigulys stumbrus atgal, kartu su lape iki vakaro ieškojo senojo vyro, tačiau jo nerado. Atsisėdo eigulys sugriautoje troboje ir pavadino piliakalnį "Eigulių", kol pasakojo šią istoriją.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai - Kaunas 2022 savanoriai