Nemunas ir Aušmautas
Vėjas jau tūkstantį metų neša žinią visiems žmonėms apie istoriją, kurios jis negali užmiršti.
Toji istorija buvo plukdoma Nemunu iš pat jo pradžios – iš pirmųjų šaltinių, nuo kurių pradėjo tekįti vanduo. Niekas nežinojo, kad tas vanduo – ašaros. Ir kieno ašaros! Tik Kauno pilies gyventojai galėjo tai žinoti. Gyventojai tiek buvo sudominti žinios, kad Nemuno vanduo – ašaros, kad net nesidomėjo, jog elektra – saulės dujos. Visi galvojo, kad tai ašaros pašvinko ir smirdi.
Gyveno toje Kauno pilyje pats „durniausias” pasaulio žmogus. Negana to, kad durnas, tai dar ir mokytojas. Vaikščiojo jis ir mokė žmones – apie dujas, smirdinčias ašaras ir skraidančias karvių bandeles. Jo vardas buvo Aušmautas. Jis augino ryžus ūsus ir niekada nesiplovė kojų. Aušmautas vieną dieną buvo pakviestas į Europos parlamentą vietos užimti – atstovauti Lietuvą. Na bet atsitiko toks dalykas, kad tiek Aušmautas neplovė kojų, kad jos supuvo ir nukrito, o ūsai nuo žalingos saulės tapo blondiniški! Žmonės jo net neatpažino. O kaip dabar į Vokietiją važiuot? Ar Kaune pasilikt? Žmonės gi jo nebeatpažįsta!
Išsiuntė vietoje Aušmauto į parlamentą kitą durnių – Lygymantą. Aušmautas nuėjo į Santaką – sėdi ir verkia. Beverkiant kojas sušlapo. Smirdas baisus pakilo. Musės aplipo. Paukščiai sulėkę ėmė jį lesti… Negana to, močiutė eidama, lesindama paukščius grūdais, netyčia apibarstė ir jo ūsus! Iš niekur atsiradę gandrai pradėjo juos kapoti po plaukelį.
Aušmautas klykdamas gynėsi nuo paukščių ir įkrito į Nemuną. Vanduo – jo siaubui – nebuvo sūrus. „Pasaulio galas” – suprato Aušmautas. Ir tikrai. Vanduo tapo gėlas todėl, kad kaip tik į Nemuną ėmė sysioti didelis padaras, kurio piliečiai dar nebuvo matę. Aušmautas džiaugėsi, kad tas padaras sysioja, na ir kad istoriją apie jį parašys.
Tikėtai, ar ne, atvažiavo miesto avarinė. Jie užkišo padarą su kalade. Kaladę bruko, kol padaras miegojo – mat nusišlapinęs susirangė ant kranto visu savo 30 metrų ilgiu ir.. užmigo. Skausmas jį prižadino, nutraukė sapną – tai buvo sapnas apie šviesų komunizmo rytojų. Štai taip Kauno piliečiai prarado istorinį šansą.
Aušmautas… Vėliau jis nutarė bolatiruotis į Europos Parlamentą kitais metais, kadangi buvo švaresnis ir aplesiotas paukščių. Patyręs. Juk politikoje tokių ir reikia.