Šuns dienos
Už devynių kaimų, devynių upių, buvo pririštas šuo. Tas šuo, jau blusų nuėstas, akim išvarvėjusiom, žiūrėjo į tuščią maisto bliūdelį. Šuo nevalgęs jau dvi paras.
Čia, Vilijampolėje, šunys niekada žmonėms nerūpi. Čia rūpėjo tik keturios kojos narkotikams gabenti. Tačiau šuo, iš esmės, jo vidinis pasaulis, buvo cigaretės filtro vertės.
Dienos supanašėjo ir šuo nebematė prasmės gyventi. Gyvas jis buvo tik viltimi, kad kada nors bus geriau. Štai, grįžęs į purviną būdą, joje randa bulvę ir ne bet kokią, o švytinčią. Švytėjo ji visomis vaivorykštės spalvomis. Šuo buvo toks alkanas, kad nesusivaldė ir pabandė jos atsikasti, tačiau bulvė sušuko:
– Aaaaaaaaaaaaaaaa!- šuo sako bulvei:
– Au!- bulvė atsako:
– Mano vardas – Deus ex machina.
Šuo išspjovė bulvės atkąstą gabalą, bulvė jį įsidėjo atgal į save, mat tai buvo jos kairysis smegenų pusrutulis. Šuo nejuokais išsigando. Jam atkirto jo priekines kojas, viena akis išniro, o liežuvis tiesiog paliko burną – išėjo. Supratęs, kad iš baimės negalės komunikuoti – šuo patraukė link skardžio – nusižudyti. Bulvė vijosi šunį ir staiga įsiraususi į žemę sudaigino stiebą, lankstų kaip lazdyno, kuriuo ir ėmė gaudyti šunį.
Šuniui bebėgant be galinių kojų, nebuvo sunku jį prisivyti. Sugriebusi šuns sprandą, bulvė surišo šunį stiebu ir šis tapo vienas su augalu. Jo kailis ėmė žaliuoti, o iš nasrų pasipylė žemės, bet jis dar buvo gyvas.
Čia į pagalbą atskubėjo vietinis žolininkas, kuris pamatė, kad ant šuns kailio sudygo medetkos. Jis medetkas išrovė su šaknimis ir pasodino į išvemtus žemių kauburėlius. Tačiau liko dilgėlės, žliugės ir kadagiai. Teko pjauti žoliapjove, veterinarijos kirpykloje. Šunį bekerpant, į kabinetą įžengė seselė, kuri užkalbino bekerpantį veterinarą:
– Ko pietums norėsite?
– O ką turime?
– Bulvių plokštainį.
„Bulvių!?” – pagalvojo šuo ir štai, pro kabineto duris įlėkė ta pati bulvė, tik jau pasikeitusi – nebe vaivorykštinė, o žalia. Žalia bulvė bėgo link šuns, norėdama atsiprašyti už šuns sužydėjimą, tačiau seselė pagriebė bulvę ir tarė:
– Rytoj bus blynai.
(fone skamba „Blynai, bulviniai blynai”)