Kalnai

Per vargus, per džiaugsmus, seniai labai seniai, kai žemėje dar nebuvo užaugęs nė vienas kalnas, Kaune po truputį ėmė kaltis mažas mažas žalias kalnelis. Tuo metu šiame miestelyje nei vieno kupsto, kalno ar kalvos rasti negalėjai. O štai dabar – kalnelis kyšo. Visi žmonės, net slabotkiečiai ir šilainiečiai ėjo garbinti šį reiškinį.
Kai kurie skeptikai kauniečiai svarstė, artik nebus čia bausmė už žmonių nuodėmes, už nedorėlius, paleistuvius, tokia „negraži” žalia kalno vieta atsiradusi, kurios žūt būt reik atsikratyti. Religingi žegnojosi, dievagojosi. Maži berniukai bijojo to kalno.

Vieną ankstų rytą po dešimties metų kalnas pradėjo drebėti, kratytis, jis skilo kaip kiaušinis pusiau ir iš jo išsirito kiaušingalvis. Vieną vėlų vakarą, atbėgo į tą kalną alkani šunys ir iš neturėjimo ką veikti, suvalgė keistą būtybę. Iš pat ryto dievobaimingos moterėlės verkė kruvinom ašarom, kad nespėjo pasidžiaugti šiuo stebuklingojo žaliojo kalno kūriniu. Nelaimei, vienam šuniui taip smarkiai pilvą raižyti pradėjo, viduriai išsipūtė… Aimanao po kleveliu šuo, kol visai pasileido viduriai su nespėtu suvirškinti padaru. Besimeldžiančios moteriškės taip apsidžiaugė, pamačiusios kad šuo grąžino į gyvenimą kiaušingalvį, taip jos džiaugėsi, kad puolė pastarąjį bučiuoti, glaustyti, glaudė glaudė prie savęs, kad šis ėmė ir… subliuško. Iš didelės meilės sudužo negrįžtamai.

Ant kalno paruošė jam gražų antkapį. Netikėtai, ant prasiveržusio kalno likučių atskrido milžinė višta ir pradėjo perėti naują kiaušinį. Duok Dieve, atgims naujasis žaliojo kalno kūdikėlis, kaiušingalvis, bet jau antrasis. Sėdi milžinė višta, peri sau ramiausiai, kudakuodama daineles. Staiga, ant kalno užlipa seksualiai nusiteikusi porelė ir ima nusirenginėti būtent toje vietoje, kur milžinė višta bando perėti. Višta taip susidomėjo tuo, ką daro porelė, jog iš tos palaimos ir dangiško malonumo ji išperėjo ne vieną, o du kiaušinius, kurie pradėjo krutėti – nauja era jau čia pat!