Veidrodžių gatvė
Žmonės kalbėdavo apie Aukštąją gatvę, kad ten vaidenasi. Kad ten pasirodė juoda dėmė.
Pirmą kartą dėmę pamatė jauna moteris, grįždama po darbo. Dėmė buvo ant sienos, jai kilo įtarimas ir ji paspartino žingsnį. Atsisukusi pamatė, kad dėmė jau ant kelio, tarsi seka įkandin. Moteris dar labiau pasiskubino, bet nesusilaikė neatsigręžusi ir sukliko - dėmė buvo dabar visai už jos. Moteris ėmė bėgti, puolė pro kiemo vartus ir, dar prieš vartams užsidarant, matė kaip didžiulė dėmė slenka namu priešais.
Rytą ten rado mirusį kaimyną. Jis buvo uždusęs.
Per mėnesį dėmę matė dar dvi vyresnės moterys ir vienas vyras. Jį dėmė buvo veik prisivijusi ir išaugusi iki dviejų žmonių dydžio, bet laimei iš gretimo namo išvirto įkaušusi kompanija ir dėmė pranyko.
Kažkas atkreipė dėmesį, kad pasirodžiusi dėmei, stodavo tyla. Nelodavo gatvės šunys ir nesigirdėdavo miesto gausmo. Baimė apėmė gatvę. Žmonės bijodavo išeiti iš namų ar grįžti į juos vieni. Vaikų nebeleisdavo į kiemą, o naminių gyvūnų nebebuvo įmanoma ištempti iš už tvoros. Naktimis užtraukdavo užuolaidas ir klausydavosi iš už jų, sulaikę kvėpavimą. Ir tikrai - kartais miesto gausmą lyg ranka nuimdavo. Tada žinodavo, kad dėmė čia pat. Už vartų.
Gatvės gale gyveno kirpėjas. Namuose jis nakvodavo retai, kur būdavo kitais kartais – niekas nežinojo. Ir štai tasai kirpėjas vieną vakarą pėsčias ėjo gatve namo. Dėmė atsirado ir ėmė jį sekti. Nebe toli namų vyras staiga atsigręžė, pamatė virš galvos milžinišką dėme ir pajuto, kad trūksta oro. Bandė šlietis prie namo sienos, dėmė apėmė jį visą, galiausiai smaugiamo kirpėjo ranka paleido portfelį ir iš portfelio išslydo nedidelis veidrodis. Jo pasirodymas sukėlė stebuklingą efektą – dėmė tarsi sprogo.
Išsigelbėjęs kirpėjas po nemigo nakties viską papasakojo kaimynams ir daug sužinojo apie dėmę. Kaimynai gi nutarė, kad veidrodis čia yra svarbu. Netrukus visą gatvę nukabino visokio dydžio ir formos veidrodžiais ir ėmė laukti.
Plaukiantys akmenys
Kažkada Kaune buvo upių atneštų daiktų muziejus. Jį įkūręs žmogus ilgą laiką rodė savo eksponatus tik draugams ir pažįstamiems – bijojo, kad jį nepalaikytų bepročiu ar kokiu nusikaltėliu; tuo metu miestas gyveno ne pačius geriausius savo laikus ir žmonės buvo negailestingi vieni kitiems.
Draugai ir pažįstami žaliame name vienoje Krantų gatvių iš pradžių rasdavo tai, ko ir galėdavai tikėtis rasti: pačių įvairiausių butelių, jų tarpe net senoviškų su akmenėliais, smėliu, o kartais ir rašteliais viduje, saulėje išblukusių plūdurų, daugybę visokių meškerių, keletą inkarų ir labai seną valtį. Dar nieko nebūtų nustebinę baltos ir rusvos dvigeldžių moliuskų geldelės, išdėliotos ant kambario palangių- tokias geldeles daugelis miesto vaikų yra rinkę upių pakrantėse. Nedaug ką stebino ir keletas pypkių, o taip pat medinis portsigaras ir daug monetų iš pačių įvairiausių laikų.
Tačiau kituose kambariuose lankytojų laukdavo jau visai netikėti radiniai. Ten buvo paveikslas vandenyje išmirkusia drobe, bet dar įžiūrimas. Ten buvo akordeono dėklas, pilnas stiklo karoliukų, ten buvo kandeliabras, pagamintas iš dramblio kaulo ir todėl plūdrus, ten buvo keletas patrankų sviedinių, rastų paupio dumble, ten galiausiai buvo gramofonas – rastas, išdžiovintas, išvalytas ir visai veikiantis.
Bet didžiausias netikėtumas buvo laikomas namo kieme šalia nedidelio baseinėlio ir muziejaus šeimininkas jį parodydavo toli gražu ne kiekvienam. Ant stalo buvo padėti keli daugmaž apvalūs akmenys, skirtingų spalvų ir faktūrų. Žmogaus galvos dydžio ir gana svarūs. Davęs svečiui palaikyti ir pačiupinėti akmenis, šeimininkas pasiūlydavo mesti juos į baseinėlį. Akmenys, svečio nuostabai, neskęsdavo.
-Surinkau juos vieną ankstyvą pavasarį upėje nuėjus ledams. Plūduriavo netoli kranto. Aš nežinau, kas čia, - sakydavo muziejaus šeimininkas.
Niekas nežinojo.
O paskui tasai žmogus numirė ir dabar jo namelis stovi užkaltais langais. Kažkur žole ir krūmais apaugusiame kieme guli ir viena didžiausių miesto keistenybių: plaukiantys akmenys.
Kaip Mazelio orkestras velnią nugalėjo
Buvo toks Mazelio orkestras, dabar mažai kas atsimena. Grodavo miesto sode, jaunimas šokdavo, net senesni ateidavo paklausyti ir pasipiktinti, kad jaunimas ištvirkęs.
Orkestras imdavo užsakymus ir mokėjo pagroti bet kokią paprašytą dainą ar melodiją. Gandas apie tokius muzikantus buvo toli pasklidęs ir miesto sode niekada netrūko ne tik vietinių gyventojų, bet neretai atklysdavo ir smalsių keliauninkų.
Ir štai giedrą birželio vakarą orkestrui baigus groti „Kreolės akis“, prie Mazelio priėjo mandagus jaunuolis su smuiko futliaru.
-Girdėjau, kad pagrojate bet kokią užsakytą melodiją ar dainą, - pasakė jis. – Tai noriu pasiūlyti varžytuves. Aš pradėsiu melodiją, jūs užbaigsite. Tada jūs pradėsite, o aš užbaigsiu. Ir taip tol, kol arba aš arba jūs nežinosite tęsinio.
-Gerai, - sutiko Mazelis, -Kas atiteks nugalėtojui?
-Nugalėtojas gaus pralaimėjusįjį už amžiną tarną.
Mazelis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko.
Paskelbė varžytuves. Jaunuolis pradeda, orkestras tuoj tęsia. Orkestras pradeda, jaunuolis bemat pasigauna. Jaunimas šoka be atvangos, minia vis didėja.
Taip tęsėsi dvylika naktų ir dienų, kol galiausiai jie pagrojo visas viso pasaulio dainas, mirtinai nuvarė nuo kojų šokėjus beigi patys išseko. Pabaigus groti paskutiniąją, Mazelis su jaunuoliu įsistebeilijo vienas į kitą. Tada jaunuolis pakėlė smuiką prie peties ir užgrojo melodiją dar niekam niekada negirdėtą ir tokią, kad jos net labai norėdamas neįstengtum pakartoti, o ją išgirdę visi tarsi suakmenėjo.
Po kurio laiko pirmas atitokęs Mazelis suprato, kad prieš jį velnias stovi. Suriko saviškiams, tie metė instrumentus, puolė jaunuolį, surišo ir įmetė į miesto sienos bokštą.
Rytą miestiečiai atbėgo bokštan su žandarais, bet rado ten tuščią, tik ant sienos prie smuiko rakto buvo nesuprantamas užrašas lig šiol ten matomas.
Istorija apie įsimylėjusį virėją
Hanzos laikais Garlando kabake Ugniagesių gatvėje dirbo toks virėjas. Visiems jis patiko, mat gamino gardžias ir labai sočias sriubas iš miško grybų, kurias klientai vadino „restaurant“ – atstatančiomis jėgas. Po tokios sriubos jūs galite perplaukti Nemuną išilgai, aiškindavo lankytojams kabako šeimininkas, o tada pašaukdavo virėją pasirodyti ir nusilenkti svečiui.
Ir štai vieną dieną atsitiko, kad virėjas įsimylėjo. Jis tapo išsiblaškęs ir nebeatsiliepdavo šaukiamas nusilenkti, o tik stovėdavo prie viryklės ir užsigalvojęs maišydavo samčiu šalia puodo. Jo sriubos pasidarė labai sūrios, prastai plauti grybai grikšėdavo tarp dantų. Lankytojai ėmė skųstis ir galiausiai liovėsi ateiti.
Garlandas įsiutęs išvijo virėją.
Tą patį vakarą pakilo stiprus rytų vėjas ir Nemunas išėjo iš krantų. Jo vandenys pakilo iki Ugniagesių gatvės ir apsėmė Garlando kabako rūsį. Šeimininkas, pasišviesdamas žvake, puolė rūsin gelbėti produktų, paslydo ant šlapių laiptų ir trenkėsi galva į tamsų akmenį. Mirė akimirksniu, o vandenys išnešė jo kūną žemyn upe ir priplakė prie kranto Šilelio slėnyje, kur mažame namelyje virėjas su savo mylimąja sėdėjo nuliūdę prie stalo, nežinodami iš ko jie dabar gyvens.