Ąžuolyno gyvenimas
Kažkada seniai seniai, žiloje senovėje, kai dar nebuvo interneto ir telefonų, Kauno Ąžuolyno parke gyveno elfai. O kodėl gi gyveno? Sakoma ir dabar galima vieną kitą pamatyt. Elfai mėgdavo žaisti ir triukšmauti, kiekvieną dieną leisdami smagiai. Valgė jie koldūnus ir cepelinus, bet kadangi daug bėgiojo, niekada netapdavo stori.
Viskas atrodė ramiai iki to laiko, kada vienas elfas, kuris gimė piktas ir nemėgstantis žaisti, nusprendė, kad nori tapti visų Ąžuolyno elfų vadu. Elfai, niekada neturėję vado ir viską sprendžiantys demokratiškai, sunerimo. Niekam nepatiko ši idėja. Piktas elfas, vardu Krizmis, pradėjo šaukti ir reikalauti valdžios. Nuo jo pikto rėkimo pradėjo kristi lapai ir dingo saulė. Atėjo amžinas vėlyvas ruduo. Kartu su rudeniu, atėjo ir nuolatinis noras snaust. Elfai nustojo lakstyti, beveik nėjo į lauką ir tapo labai liūdni. O lietus vis nesiliovė. Kiekvieną rytą elfai virė koldūnus, o vakarais lipdė cepelinus. Tačiau valgyt visiškai nesinorėjo. Tuo metu piktas elfas nusprendė, kad dabar jau tikrai pavyks tapti elfų vadu. Atėjo jis pas seniausią elfą į namus ir sako:
- Klausyk tu, seni, jeigu nori, kad vasara vėl ateitų į šį parką, privalai paskelbti mane karaliumi! - senas elfas susimąstė. Tačiau greitai atsakė :
- Mūsų elfų karalystėje viskas vyksta pagal susitarimą, demokratiškai, kiekvieno elfo nuomonė yra svarbi. Aš surinksiu elfus kartu ir mes aptarsim tavo pasiūlymą.
Susirinkę elfai visiškai nenorėjo, kad atsirastų vadas. Jiems visiškai patiko gyventi laisvai, gerbiant seną barzdotą vyriausiąjį elfą. Tačiau, kaip ir žadėta, įvyko rinkimai. Kiekvienas elfas turėjo įmesti į dėžę po lapelį su savo sprendimu. Kai visi elfai prabalsavo, senasis elfas apvertė dėžę ir pradėjo skaityti atsakymus. Kaip ir buvo tikėtasi, visi elfai prabalsavo prieš Krizmio vadovavimą.
Krizmis labai supyko ir pabėgo. Pribėgęs savo trobą, jis sustojo ir nusprendė paprašyti pelėdos patarimo. Pelėdos visada tarnavo elfams kaip patarėjos. Atėjo Krizmis pas pelėdą ir klausia:
- Pelėda, klausyk, aš norėčiau tapti visų elfų vadu. Kaip man tai padaryt?
Pelėda ilgai galvojo, lenkdama galvą tai į vieną, tai į kitą šoną... Pagaliau ji tarė :
- Krizmi, laisvė yra geriausias dalykas, kuri jūs turite. Turite vyriausiąjį elfą , kuris koordinuoja jūsų gyvenimą, bet niekam nevadovauja. Nesugadink to nuostabaus gyvenimo. Krizmis susimąstė. O tikrai? Juk jų gyvenimas toks smagus, jie gali keliauti, žaisti, skaniai valgyti ir mėgautis laisve! Grįžo Krizmis pas elfus ir sako:
- Mieli elfai, norėčiau jūsų atsiprašyti! Tik dabar supratau, kaip gerai mums gyvenasi. Nuo šiol aš būsiu laimingas ir nesieksiu vadovavimo! Apsidžiaugė visi elfai. Nuo tos dienos visi atėję į Ąžuolyno parką, jautėsi smagiai ir ramiai.
Istoriją parašė ir padovanojo kaunolegenda.lt vartotojas.
Meškos piliakalnis
Kai pirmasis ledas dar nenutirpo... Medžių lapai pradėjo pūti dar nenukritę, debesys formavosi ir visa tai vyko virš paslaptingosios meškos guolio. Pati meška buvo ypatingai vieniša: niekas neužklysdavo iki jos namų. Visi gyvi padarai bijojo aplankyti tą prieblandoje paskendusį piliakalnį.
Keitėsi laikai ir vieną dieną, mešką aplankė žmogus. Žmogus jos nepabūgo. Meškutė netvėrė džiaugsmu - tikėjo, kad jos gyvenimas pagaliau pasikeis, atėjus žmogui. Staiga, mišką nuklojo tiršta, nepakeliama migla. Liepsna. Meškai vienintelę artimą aplinką naikino atėjūno pinklės. Sausa žolė degė atviriausia liepsna. Meša ėmė staugti. Jos kaukimas buvo lyg sirena, kuri viską nušlavė. Už kelių kilometrų stovėjusio kaimo gyventojai vos spėjo laikyti skriejančius ir virstančius namus.
Žmonės, kaip jiems ir pridera, išsitraukė aštrius, švytinčius durklus. Dangus užsipildė Saturno dulkėmis. Žmonės padarė klaidą - neįvertino meškos galių ir kovoje su milžinišku gyvūnu, krito daugybė kaimo gyventojų. Atsitraukė gyventojai. Bėgo nuo piliakalnio neatsigrįždami pažiūrėti ar jų nesiveja.
Meška apžvelgė apdegusią teritoriją. Atsiduso. Susidėjo letenas ir atsigulė ant piliakalnio viršaus. Dulkės ir migla susijungė ir apglėbė mešką. Dulkės ir žemės užpustė šonus. Meškos nebesimatė.
Žmonės daugiau ant piliakalnio nebelipo. Visi tik pasakojo apie mešką. Saugančią piliakalnį.
Varnos
Už jūrų, už marių, už devynių girių, buvo karalystė. Karalystė nebuvo labai didelė, tačiau ji buvo nuostabiai graži. Ten augo medžiai, kurie vakarais ošdavo ir pasakodavo istorijas. Tų medžių šakose, lizdus sukdavo paukščiai, kurie pavasarį giedodavo gražiausiais balsais. Karalystė pasižymėjo raudonais stogais, o pro gyvenvietės centrą pūškuodavo traukinukas, kuriuo skubėdavo visi karalystės gyventojai į kitas pasaulio karalystes. Kitoje pusėje, tekėjo skaidrus upelis, kur ant pakrantės, šiltomis vasaros dienomis, gulėjo baltos, žavios gulbės.
Šioje karalystėje, medyje, kuris buvo pats didžiausias ir aukščiausias ir pasakodavo paslaptingiausias istorijas, gyveno varna. Tai buvo pati paprasčiausia varna - juoda kaip smala, aštriu snapu ir viską matančiu žvilgsniu. Tačiau, kai kitos varnos suko lizdus, perėjo vaikus ir užsiėmė paukštiškais dalykais, ši varna dienų dienas leido piktindamasi ir burbėdama. Ir bambėdavo ji dėl kiekvienos smulkmenos, kuri paliesdavo jos varnišką gyvenimą. Keliai duobėti, oras vėjuotas, karalystę valdo ne tie ir jos nuomone, visi bando nukirsti jos medį.
Vieną dieną, kiti paukščiai nebeiškentė. Jie susibūrė į didelę krūvą, pradėjo garsiai šaukti, mojuoti sparnais ir vyti varną iš šitos karalystės. Varna bandė gintis, priešintis, krankė kaip galėdama garsiau, bet paukščiai buvo tokie įpykę ir taip garsiai ant jos šaukė, kad varnos balselio visai nesigirdėjo. Paukščiai grėsmingai artėjo ir varnai jau būtų buvę visai riesta, bet staiga iš minios išlindo mažas, apipešiotas paukščiukas. Jis po truputėlį persibrovė į būrio vidurį, kur buvo patys pikčiausi paukščiai ir nutūpė prie varnos. Jis nutūpė, pažiūrėjo ir kaptelėjo snapu varnai į koją. Vieną kartą, kitą. Paukščių choras ėmė tilti. Visi ėmė dairytis kas čia vyksta, o paukščiukas ir toliau atkakliai kapsėjo varnai į koją. Paukščiai nutilo. Varna stovėjo apstulbusi. Vienas paukštis neištvėrė ir klausiamai pakėlė savo koją. Paukščiukas atsisuko:
- Varnos bambėjimas - kaip nuolatinis kapojimas į koją - beprasmis ir visai nereikalingas. Aš darau tą patį ką darė varna.
Paukščiai susižvalgė, o varna net pabalo iš gėdos. Keli paukščiai šyptelėjo. Neištvėrusi įtampos, varna pakilo ir išskrido už karalystės ribų. Kelias dienas jos niekas nematė, iki kol ji grįžo. Rami ir nebeburbanti.
Istoriją parašė ir padovanojo savanoris.
Sakmė
Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, tik ošė didžiuliai miškai, siautė jūra, tekėjo upės... Dviejų upių santakoje atsivėrė požeminis urvas. Jis buvo stačiai nyrantis po upe, viduj lakstė tik tamsūs šikšnosparniai ir sklido pelėsių kvapas. Giliai po žemėmis buvo menės salė, apšviesta ugnies fakelų ir sosto kėdėje sėdėjo kažkokia būtybė. Jos forma buvo susisukusi, lyg gyvatės uodega, tačiau galva jis panašėjo į ugninį pasakų drakoną, o gal tai buvo tauražmogis - pirmasis žemės gyventojas.
Kažkas sutrikdė jo ramų buvimą ir tylią egzistenciją trukusią visą žemės laiką. Pasimuistęs jis išliaužė iš savo urvo ir išvydo kažkokius gyvius kertančius miškus, žudančius gyvūnus ir lakstančius aplink teritoriją. Tauražmogis išbėgo į laukymę - jo uodega transformavosi į kojas, o iš nasrų svyrančios ataugos pavirto į du aštrius ragus. Stojo gracinga būtybė lyg tauras, bet nespėjo net apsidairyti ar aplėkti paviršiaus keliaus, kai kažkoks metalu apsikarstęs riteris sukirto per jo galvą, iš nukritusios būtybės ragų sudėjo kryžių ir nuvarvino mitinį kraują į žemę. Susigėrė kruvini lašai į samanas.
Maža skruzdė ropojo ir paragavo samanų, galingas kraujas atsidūrė mažosios viduje. O stebuklai, mažai skruzdėlytei grįžus ir pasidalinus kraujo lašu su milijonais kitų skruzdžių, jos pradėjo burtis ir šis procesas atkūrė... tauražmogį. Šis, vėl atgavęs savo formą, nėrė atgal į požemius, kur virto gyvatišku žvėrimi ir toliau valdė pasaulio procesus.
Virš urvo tekėjo saulė, ėjo 21 amžius. Mes buvome žmonės ir gyvenome savo gyvenimus, o tauražmogis saugojo mus. To niekas nežino, o gal sužinos.
Istoriją sukūrė ir padovanojo Laima
Žiauri širdis
Man būnant 5-erių metų, senelis, kuriam buvo apie šimtą metų ir gyveno aukštu žemiau, visuomet prisimindavo... Koks nuostabus buvo gyvenimas jam būnant penkerių! Gyveno jis didžiuliam mediniam dvare su dar penkiais broliais ir seserimis. Turėjo jie kaimyną, kurio vardas buvo Matas. Matas buvo šviesių, garbanotų plaukų, rudų akių ir vaikiška smailia nosyte. Turėjo jis daug patrauklių savybių, tačiau taip pat turėjo žiauriausią širdį.
Negalėjo Matas pakęsti mažųjų savo kaimynų, nes jie jam pasirodė kvaili, todėl rengdavo jis vakarais baisiausias egzekucijas - surišdavo jų kojas ir rankas, o tada baisiai kankindavo.
Nebuvo kaimynai kvaili, tad vieną dieną, pavargę nuo tokio Mato terorizmo, jie pagavo Matuką, pririšo prie arklio ir paleido per pievas lėkti. Matukas pajuto kaip lūžo jo šonkaulis, nebevaldė rankos, dantys pradėjo byrėti, tačiau arklys lėkė it patrakęs, vilkdamas leisgyvį berniuką, kuris jau atrodė lekia į savo pražūtį. Berniuko sąmonė aptemo, jis nieko nebesuvokė, skausmo nejuto, tik išgirdo, kad aplinka rimsta ir pasaulis nebesisuka kaip anksčiau.
Matukas buvo beatiduodąs paskutinį atodūsį, bet pajuto, jog paskutinį atodūsį pirmasis atidavė jo kompanjonas arklys, kuris pakirstas naminiui arkliui nenumatytų akmenų susmuko kartu su berniuku.
Matukas išlindo, dieną gulėjęs be sąmonės prabudo vidury laukų, tačiau tolumoje matėsi jo kaimynų dvaras. Jis pargrįžo namo, nuėjo į savo kambarį ir daugiau niekada nebelietė savo kaimynų.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja Kauno svečiai iš Vilnius.
Jaunystės eleksyras
Senojoje girioje girdėjosi ūkavimai. Senos senos pelėdos su ilga pelėdiška barzda. Jis buvo labai senas.
Svajojo pelėdinas apie jaunystės eleksyrą, bet po daugelio metų paieškų, jis pasidavė, supratęs, kad greičiausiai, jis neegzistuoja.
Senatvė beldėsi į jo plunksnas ir jis, amžiaus verčiamas, vėl prisiminė svajonę. Galbūt eleksyrą gali sukurti pats? Jis buvo girdėjęs apie slaptingą Kauno apylinkėse skleidžiamą receptą. Protingas buvo pelėdinas, žinojo, ko paklausti ir greit išgavo receptą iš akylos lapės gyvenusios miškuose palei Karmėlavą. Ši išbėrė:
Receptas:
- 3 dumbliai iš Nemuno ir 3 iš Neries.
- Dulkės nuo plento į kitus miestus
- Šeši puodeliai Zapyškio Dievogalos upelio vandens
- Plytų miltai iš Lapių dvaro
- Plunksna nuo tavo peties
Pasileido pelėdinas į kelionę. Truko ilgai, o ir nardyt išmokti reikėjo, tad čia ir nutrūksta mūsų istorija - lapė sakė, kad jam pavyko, o aš nežinau ar tikrai?
Istoriją atsiuntė Giedrė
Miesto šventė
Tai nutiko vėlai vakare, per mūsų miesto šventę. Šurmuliuojant miestiečiams, pasirodė būtybė balto vilko pavidalu. Jis neatrodė labai džiaugsmingai, tad šventės dalyviai tiesiog nuščiuvo. Iš minios galo, į vilką paleido skardinę. Vilkas atsisuko į senamiesčio pusę ir vienu pratisu kauksmu, nušlavė viską. Miesto gyventojai suklupo, nuvirto, viskas atrodė kaip po uragano. Nustebę miestiečiai lėtai kėlėsi nuo žemės niršdami. Kaip drįsta gadinti miesto šventę kažkoks nususęs vilkas?
Mieste jau kurį laiką kaupėsi pyktis - niekas neatsiprašydavo pečiu užkliudęs kitą žmogų, visi skundė vieni kitus ir vaikščiojo susiraukę. Miesto šventė, nors ir turėjo padėti visiems pajusti bendrumą - nepadėjo. Buvo pilna pompastikos, visi buvo pasipūtę ir arogantiški. Šis pyktis ir pritraukė baltą vilką, kuris įsigyveno į žmonių neapykantą.
Miestiečiai vilką užmušė. Kas galėjo pagalvoti, kad pyktis bus toks gajus? Nudirę kailį, miestiečiai pakabino jį ant aukščiausio miesto bokšto ir susirinkę tyloje žiūrėjo į jį. Niekas nežinojo kas toliau...
Tolumoje girdėjosi tylus vilkų gaujos kaukimas.
- Margarita
Rasti namus
Aš jums papasakosiu vieną istoriją. Tai istorija apie jauną juodaplaukę merginą, vardu - Rachelė. O ji gyvena Tarpukario Kaune. Dabar 1920 - tųjų metų ankstyvas pavasaris. Kovo mėnuo. Kaunas dar pilkas, medžiai - be lapų. Oras permainingas: tai šviečia saulė, tai pučia vėjas, tai snygūriuoja... Netoli Laisvės alėjos, kyla vis daugiau, vienų už kitus gražesnių, įmantresnių pastatų...
Skaitant rytinį laikraštį šalia „Konrado" kavinės, mano ausis pasiekė suskambėjusio žalvarinio durų varpelio garsas iš bižuterijos parduotuvės ir jaunos merginos juokas tai - Rachelė. Visada elegantiška, pasitempusi, grakščia laikysena. Rachelė mėgsta puoštis. Jos mėgstamiausia spalva - avietinė. Regis, ji rado tai ko ieškojo - kamėja papuošė josios avietinės spalvos prancūzišką beretę. Bet, šiukštu, nepagalvokite, kad Rachelei rūpi tik puoštis ir gražiai atrodyti. Juodaplaukė yra labai jautri, gailestinga ir atjaučianti mergina, globojanti gyvūnus.
Kartą išgirdusi kaip gatvėje kažkas graudžiai kaukia, Rachelė, vos tik pažvelgusi į tą nelaimėlį, apsiašarojo. Tai buvo dar labai jaunas niufaundlendo veislės šunytis, paliktas šeimininko. Jis buvo visiškai vienas, siaurame Senamiesčio skersgatvyje, šiukšlėse, vos už kelių šimtų metrų nuo Kauno pilies griuvėsių. Rachelei taip jo pagailo, kad nepabūgusi išsitepti savo avietinės spalvos vilnonio palto, paėmė jį ant rankų ir priglaudė prie krūtinės. Tas šlapias, alkanas padaras, glostant švelnioms Rachelės rankoms, liovęsis inkšti, nutilo ir prisiglaudė, idant, tai būtų pirmas ir dar, kol kas, vienintelis švelnus prisilietimas per jo pirmuosius žingsnius gyvenime. Galiausiai ramiai užmigo.
Taip, visi žino, kad Rachelė myli gyvūnus. Ji pati domisi mokslais ir svajoja tapti veterinarijos gydytoja, kad visi gyvūnai būtų išgelbėti ir jais būtų tinkamai pasirūpinta. Bet mažai kas žino, kad ši kaunietė moka net keletą kalbų. Ir labai gražiai piešia. Talentą ji paveldėjo iš tėčio - garsaus Tarpukario architekto. O subtilų skonį iš - mamos, kuri turi savo nuosavą drabužių siuvyklą Kauno centre. Pas ją eina siūtis suknelių visa Kauno grietinėlė, visos damos stoja į eilę, o jų vyrai plačiai atveria savąsias pinigines. O kaip gi kitaip? Juk savąsias žmonas labai myli, bet ir mėgsta pasipuikuoti vieni prieš kitus, kurio piniginė storesnė.
Neįtikėtina, bet Rachelės tėvai visiškai nepyko, kai jų dukra parsinešė į namus šuniuką, netgi, mama nepastebėjo tos dėmės ant palto skverno. O ir ji nublanko prieš visų šeimos narių šypsenas ir švytinčias akis. Mat, pasirodo, tėvai seniai svajojo apie tokios veislės šunį. Tad, visi buvo patenkinti ir šuniukas rado namus.
Pasakojimą atsiuntė ir padovanojo Kipras Marcalis
Kulautuvos Laumė
Kartą, niekas nežino kada, gyveno vienas veikėjas. Jis gyveno tamsiame, bet labai jaukiame miške netoli Kulautuvos. Miegojo jis ant minkštų sąmanų, kuriomis buvo nuklotas visas miškas, o jo veidą šildė pro medžių viršūnes prasiskverbiantys reti, bet meilūs saulės spinduliai. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas buvo pagyenęs. Jis prieš keleta metų pabėgo iš miesto į gamtos prieglobstį. Pabėgo jis dėl to, nes suprato, jog yra gamtos vaikas. Nenorėjo gyventi tarp keturių sienų, dirbtinių šviesų ir užteršto oro. Norėjo jis pajusti tikrą gamtą.
Vieną dieną beeinant mišku ir renkant mėlynes, jis išgirdo kažką dainuojant. Balsas buvo labai gražus, viliojantis, traukiantis artyn. Jam artėjant, staiga dainavimas nutrūko. Šiurpus klyksmas persmelkė miško orą ir pagrindinis veikėjas pasileido artyn.
Miško laukymėje, pačiame viduryje, stovėjo žavi ir kerinti Laumė. Link jos artėjo vilkas. Veikėjas puolė artyn, nugynė pasišiaušusį žvėrį ir nuramino Laumę. Ji pažvelgė į jo akis, ištiesė ranką, paėmė jo delną ir jie nužengė gilyn į mišką. Kulautuvos miškuose jie tebegyvena kartu, tačiau pamatyti juos gali tik tikri gamtos mylėtojai.
Istoriją sukūrė - Savanorė
Susitikimas
Nauji metai prasidėjo keistai… Aplinkiniai žmonės buvo labai tylūs, jie tiesiog ėjo. Bandžiau užkalbinti pažįstamą žmogų, bet jisnė nepažvelgė į mane. Susimąsčiau. Gal šiandien pamiršau susišukuoti plaukus? Gal nenusišluosčiau burnos po kavos puodelio? Šį rytą pradėjau su grande kapučinu storiausia puta.
Galvoju apie tą žmogų. Neatsimenu jo vardo. Bet.. Aš jį tikrai pažįstu, bet kodėl jis į mane nekreipia dėmesio? Kas jis toks?
Netikėtai didelis kiekis klausimų kaip uraganas ėmė ošti mano galvoje. Gal sugrįžti? Pasivyti? Stabtelėjau.
Ak taip! Prisiminiau! Mokyklos laikais, per užpuolimą, kai grupelė jaunuolių mane mušė, jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mane - į tai ką darė su manim.
Mane apėmė didelis ir nevaldomas įtūžis. Apsisukau ir bėgte pasileidau apsnigtu keliu iš paskos. Pribėgus prie jo, stumtelėjau jį ir niuktelėjau rankine. Jis atsisuko nesupratęs, kas atsitiko, šį kartą aš net nedvejojusi stūmiau jį. Susitiko mūsų akys, supratau, kad jis mane tikrai pažino ir ėmė… juoktis. Garsiai, plačiai, tarsi apsėstas. Pakėliau galvą ir nustebusi atatūpsta atsitraukiau. Jo akyse šmėkštelėjo gelsvos žaltvykstės. Jis priartėjo ir apspjovė mane. Sumurmėjo:
- Tikėjausi, kad tau baigsis blogiau.
Manau, kad tai buvo diena, kai aš sutikau Kauno baisūną. Jis buvo realus ir tikras, tik apsistojęs kito žmogaus kūne.