Ąžuolyno gyvenimas

Kažkada seniai seniai, žiloje senovėje, kai dar nebuvo interneto ir telefonų, Kauno Ąžuolyno parke gyveno elfai. O kodėl gi gyveno? Sakoma ir dabar galima vieną kitą pamatyt. Elfai mėgdavo žaisti ir triukšmauti, kiekvieną dieną leisdami smagiai. Valgė jie koldūnus ir cepelinus, bet kadangi daug bėgiojo, niekada netapdavo stori.

Viskas atrodė ramiai iki to laiko, kada vienas elfas, kuris gimė piktas ir nemėgstantis žaisti, nusprendė, kad nori tapti visų Ąžuolyno elfų vadu. Elfai, niekada neturėję vado ir viską sprendžiantys demokratiškai, sunerimo. Niekam nepatiko ši idėja. Piktas elfas, vardu Krizmis, pradėjo šaukti ir reikalauti valdžios. Nuo jo pikto rėkimo pradėjo kristi lapai ir dingo saulė. Atėjo amžinas vėlyvas ruduo. Kartu su rudeniu, atėjo ir nuolatinis noras snaust. Elfai nustojo lakstyti, beveik nėjo į lauką ir tapo labai liūdni. O lietus vis nesiliovė. Kiekvieną rytą elfai virė koldūnus, o vakarais lipdė cepelinus. Tačiau valgyt visiškai nesinorėjo. Tuo metu piktas elfas nusprendė, kad dabar jau tikrai pavyks tapti elfų vadu. Atėjo jis pas seniausią elfą į namus ir sako:

– Klausyk tu, seni, jeigu nori, kad vasara vėl ateitų į šį parką, privalai paskelbti mane karaliumi! – senas elfas susimąstė. Tačiau greitai atsakė :

– Mūsų elfų karalystėje viskas vyksta pagal susitarimą, demokratiškai, kiekvieno elfo nuomonė yra svarbi. Aš surinksiu elfus kartu ir mes aptarsim tavo pasiūlymą.

Susirinkę elfai visiškai nenorėjo, kad atsirastų vadas. Jiems visiškai patiko gyventi laisvai, gerbiant seną barzdotą vyriausiąjį elfą. Tačiau, kaip ir žadėta, įvyko rinkimai. Kiekvienas elfas turėjo įmesti į dėžę po lapelį su savo sprendimu. Kai visi elfai prabalsavo, senasis elfas apvertė dėžę ir pradėjo skaityti atsakymus. Kaip ir buvo tikėtasi, visi elfai prabalsavo prieš Krizmio vadovavimą.

Krizmis labai supyko ir pabėgo. Pribėgęs savo trobą, jis sustojo ir nusprendė paprašyti pelėdos patarimo. Pelėdos visada tarnavo elfams kaip patarėjos. Atėjo Krizmis pas pelėdą ir klausia:

– Pelėda, klausyk, aš norėčiau tapti visų elfų vadu. Kaip man tai padaryt?

Pelėda ilgai galvojo, lenkdama galvą tai į vieną, tai į kitą šoną… Pagaliau ji tarė :

– Krizmi, laisvė yra geriausias dalykas, kuri jūs turite. Turite vyriausiąjį elfą , kuris koordinuoja jūsų gyvenimą, bet niekam nevadovauja. Nesugadink to nuostabaus gyvenimo. Krizmis susimąstė. O tikrai? Juk jų gyvenimas toks smagus, jie gali keliauti, žaisti, skaniai valgyti ir mėgautis laisve! Grįžo Krizmis pas elfus ir sako:

– Mieli elfai, norėčiau jūsų atsiprašyti! Tik dabar supratau, kaip gerai mums gyvenasi. Nuo šiol aš būsiu laimingas ir nesieksiu vadovavimo! Apsidžiaugė visi elfai. Nuo tos dienos visi atėję į Ąžuolyno parką, jautėsi smagiai ir ramiai.

Istoriją parašė ir padovanojo kaunolegenda.lt vartotojas.