Meškos piliakalnis

Kai pirmasis ledas dar nenutirpo… Medžių lapai pradėjo pūti dar nenukritę, debesys formavosi ir visa tai vyko virš paslaptingosios meškos guolio. Pati meška buvo ypatingai vieniša: niekas neužklysdavo iki jos namų. Visi gyvi padarai bijojo aplankyti tą prieblandoje paskendusį piliakalnį.
Keitėsi laikai ir vieną dieną, mešką aplankė žmogus. Žmogus jos nepabūgo. Meškutė netvėrė džiaugsmu – tikėjo, kad jos gyvenimas pagaliau pasikeis, atėjus žmogui. Staiga, mišką nuklojo tiršta, nepakeliama migla. Liepsna. Meškai vienintelę artimą aplinką naikino atėjūno pinklės. Sausa žolė degė atviriausia liepsna. Meša ėmė staugti. Jos kaukimas buvo lyg sirena, kuri viską nušlavė. Už kelių kilometrų stovėjusio kaimo gyventojai vos spėjo laikyti skriejančius ir virstančius namus.
Žmonės, kaip jiems ir pridera, išsitraukė aštrius, švytinčius durklus. Dangus užsipildė Saturno dulkėmis. Žmonės padarė klaidą – neįvertino meškos galių ir kovoje su milžinišku gyvūnu, krito daugybė kaimo gyventojų. Atsitraukė gyventojai. Bėgo nuo piliakalnio neatsigrįždami pažiūrėti ar jų nesiveja.
Meška apžvelgė apdegusią teritoriją. Atsiduso. Susidėjo letenas ir atsigulė ant piliakalnio viršaus. Dulkės ir migla susijungė ir apglėbė mešką. Dulkės ir žemės užpustė šonus. Meškos nebesimatė.
Žmonės daugiau ant piliakalnio nebelipo. Visi tik pasakojo apie mešką. Saugančią piliakalnį.