Sakmė

Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, tik ošė didžiuliai miškai, siautė jūra, tekėjo upės… Dviejų upių santakoje atsivėrė požeminis urvas. Jis buvo stačiai nyrantis po upe, viduj lakstė tik tamsūs šikšnosparniai ir sklido pelėsių kvapas. Giliai po žemėmis buvo menės salė, apšviesta ugnies fakelų ir sosto kėdėje sėdėjo kažkokia būtybė. Jos forma buvo susisukusi, lyg gyvatės uodega, tačiau galva jis panašėjo į ugninį pasakų drakoną, o gal tai buvo tauražmogis – pirmasis žemės gyventojas.

Kažkas sutrikdė jo ramų buvimą ir tylią egzistenciją trukusią visą žemės laiką. Pasimuistęs jis išliaužė iš savo urvo ir išvydo kažkokius gyvius kertančius miškus, žudančius gyvūnus ir lakstančius aplink teritoriją. Tauražmogis išbėgo į laukymę – jo uodega transformavosi į kojas, o iš nasrų svyrančios ataugos pavirto į du aštrius ragus. Stojo gracinga būtybė lyg tauras, bet nespėjo net apsidairyti ar aplėkti paviršiaus keliaus, kai kažkoks metalu apsikarstęs riteris sukirto per jo galvą, iš nukritusios būtybės ragų sudėjo kryžių ir nuvarvino mitinį kraują į žemę. Susigėrė kruvini lašai į samanas.

Maža skruzdė ropojo ir paragavo samanų, galingas kraujas atsidūrė mažosios viduje. O stebuklai, mažai skruzdėlytei grįžus ir pasidalinus kraujo lašu su milijonais kitų skruzdžių, jos pradėjo burtis ir šis procesas atkūrė… tauražmogį. Šis, vėl atgavęs savo formą, nėrė atgal į požemius, kur virto gyvatišku žvėrimi ir toliau valdė pasaulio procesus.

Virš urvo tekėjo saulė, ėjo 21 amžius. Mes buvome žmonės ir gyvenome savo gyvenimus, o tauražmogis saugojo mus. To niekas nežino, o gal sužinos.

Istoriją sukūrė ir padovanojo Laima