6.

Kraujo skonis švelniai tirpo burnoje. Ji nebuvo tokia drąsi kaip aš tikėjausi, man patikdavo, kaip jos bėgdavo, buvo bent kažką veikti. Požemiuose tamsu, drėgna, o kompanija užklysta nedažnai. Nors gal gerai, kad ji buvo nedrąsi – mano kūnas silpsta, mintys, prisiminimai apduję. Ne kartą bandžiau skaičiuoti dienas ar naktis, užkalbinti mergeles prieš joms užpildant mano pilvą, bet jos girdi tik urzgimą, piktą, ramų, tylų, joms nesvarbu – jos nesupranta. Jau tiek daug laiko praėjo nuo paskutinio karto kai girdėjau kažką atsakant. Jeigu dabar stebuklo apdovanotas vėl sutiktčiau vieną iš savųjų, net nežinau, ar prisiminčiau senosios kalbos žodžius. Ar ir jie girdėtų tik urzgimą?
Geriau apie tai negalvoti – sentimentalios mintys išgyventi nepadės. Pakėliau galvą, kad pauostytčiau orą – nieko. Kvapas toks šlykštus ir toks pažįstamas. Drėgmė, šaltis, džiūvantis kraujas ir viena kita drąsesnė žiurkė. Nusilaižęs paskutinius vakarienės likučius pajudėjau link mėgstamiausio požemių kampelio, ten susivijęs į rutuliuką aš planavau užmigti. Žinojau, kad ten esu saugus net ir miegodamas. Narsiausiam draugijos nariui nulipus į požemius, jis vargiai mane rastų, mat aš būčiau įsikūręs klaidžiausioje požemių dalyje.
Pasiekęs sau taip artimą vietą, buvau pasiruošęs sumerkti akis ir leisti sapnams nunešti mane į prisiminimus, kad ir kokius skaudžius ar liūdnus, bet bent jau prikeliančius Juos iš numirusiųjų. Sentimentalios mintys išgyventi nepadės, šypteldamas pagalvojau aš. Ir tada išgirdau kūkčiojimą, vėl. Ji nesuprato, kodėl yra čia, ji mano, kad aš ją kankinu, tausoju. Bet ne ne ne. Būčiau ją paguodęs, viską paaiškinęs, bet žinojau, kad ji girdės tik urzgimą. Irena – kai ji užklydo į požemius, buvo tik dar viena mergelė, niekas daugiau. Aš jau šokau ant jos, grybštelėjau suknelę ir tada pamačiau jos veidą. Tai nebuvo įmanoma, tąkart pagalvojau, ji jau seniai mirus, bet dabar dievų palaiminimo ar pokšto dėka ji gulėjo prieš mane baimės persmelktomis akimis, visiškai manęs nepažįstanti, tačiau buvo čia. Žinoma, kad ir kokia prisiminimų banga mane tuomet užplūdo, aš buvau Slibinas ir, visų svarbiausia, alkanas Slibinas. Tačiau kad ir kokiu monstru tikinau save esąs, skriausti merginos aš negalėjau. Tai tiesiog atvedžiau ją čia. Irena bandė bėgti ir ne kartą, ir kiekvieną kartą aš ją rasdavau pasiklydusią ir atvesdavau atgal. Dabar, susirietęs į kamuoliuką, vogčia pasižiūrėjau merginos pusėn. O, kad tik tu žinotum. Irena, pajutusi mano žvilgsnį, atsisuko į mane. Kokia tu į ją panaši. Vaizdas susiliejo, pajutau savo akyse besikaupiančias ašaras ir greitai jas užmerkiau. Nenorėjau, kad kas, o ypač Irena, pamatytų mane verkiantį. Ramindamas savo alsavimą kviečiau sapną, kuris numalšintų iš širdies kylantį skausmą. Sapną, kuriame būtų JI.
Ankščiau niekas nebūtų drįsęs vadinti manęs žvėrimi. Aš nebuvau paprastas alkio ir baimės varomas gyvulys. Aš buvau Slibinas – didžiausias iš didžiausių. Perkūno dviejų upių sankirtoje sukurtas sergėti žmonių tvirtoves ir pilis. Tais laikais aš nebuvau ir vienintelis. Turėjau dešimtis brolių, seserų, kurie visi kartu su manimi skrosdavo orą. Vien mūsų šešėlio pakakdavo, kad išbaidytume puolančiųjų armijas. Žinoma, mes nebuvome ir klusniausi padarai, kad ir kiek tėvo Perkūno barami, mes vis įsiveldavome į tarpusavio peštynes stengdamiesi įrodyti, kuris iš mūsų stipresnis. Tokie vaidai gal ir būtų išlikę tik pabarimo verti, tačiau vieną naktį per daug susirūpinę savimi mes pamiršome savo pareigą – penki šimtai vyrų, moterų ir vaikų mirė tąnakt. Kokia gėda, kokia kaltė graužė mus visus. Visi Slibinai, nuleidę galvas prieš tėvą, buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybes, o jis buvo pasiruošęs jas atimti. Tik Žemynos dėka mes išgyvenome. Ji pasiūlė sprendimą – kiekvienam Slibinui suteikti po žmogų, Slibino raitelį, kad šie artimiau susibendrautų su žmonėmis ir gintų juos ne tik iš pareigos, bet ir iš meilės. Tačiau Perkūnas nenorėjo tokios galios atiduoti kiekvienam jos užsimaniusiam žmogui. Tik stipriausi ir labiausiai pasiekę kariai turės garbę skristi ant Slibino. Ši žinia buvo paskelbta per visą kraštą. Šimtai vyrų ir moterų išsirikiavo norėdami tapti mūsų raiteliais. Ir šimtai jų bandė. Tiek daug krito mums net neatsispyrus nuo žemės, dar daugiau pakilus į orą. Daug dienų ir naktų praėjo, kol visi mano broliai ir seserys turėjo po raitelį, ir likau tik aš. Buvau didžiausias, tad ant manes užlipti bandė tik patys drąsiausi, tačiau ir jiems nepavyko, iki kol prieš mane atsistojo ji. Taika – liauna mergina drąsiausiu mano matytu žvilgsniu. Turiu pripažinti, iš pradžių nenorėjau net leisti jai bandyti ant manęs užsilipti, tačiau Perkūnas bandyti leido visiems, tad neturėjau kito pasirinkimo. Man padedant ji mikriai užsiropštė ant mano nugaros ir tada, švelniai atsispyręs nuo žemės, aš pakilau. Ji svėrė tiek nedaug, kad vienu momentu net pamaniau, kad nukrito, tačiau tada pajutau ją tvirčiau įsikimbant man į nugarą ir dar stipriau mostelėjau sparnais. Mes skriejome, iš pradžių nedrąsiai, o po kelių akimirkų kaip viena galia, vienas kūnas. Taika, kaip žmonės mėgdavo niurnėti, turėjo ironišką vardą. Jos tėvas buvo garsiausias ir drąsiausias karvedys, savo vienturtę dukterį užauginęs kaip lygiavertę priešininkę bet kuriam vyrui. Ir kaip lygiavertė priešininkė ji ėjo į mūšį, daugelį kartų, o aš skridau kartu. Jau prieš merginai tampant mano raitele ji buvo narsi karė, tačiau dabar, užsilipusi ant mano nugaros, Taika buvo nenugalima. Iš pradžių aš didžiavausi mumis, mūšio įkarštyje aplink mudu žūdavo dešimtys, šimtai žmonių. Bet viskas nebuvo taip paprasta. Kiekvieną kartą kovai pasibaigus mes nuskrisdavome ant aukščiausios kalvos ir tiesiog žiūrėdavome į horizontą. Drąsiausios mano matytos akys suseno ir buvo pavargusios. Mačiau, kad Taika nebenorėjo kovoti, o aš nebenorėjau jos skraidinti į jokį kitą mūšį, bet mes neturėjome kito pasirinkimo, nes tada, kai mūsų stiprybė buvo mažiausia, pragarą mes patyrėme didžiausią. Priešai, mus puldinėję šitiek metų, daugiau Slibinų nebebijojo. Iš smėlynų kilusi ir juos šitiek metų gynusi magija tik stiprėjo, o jų šarvai buvo kaldinami iš vis stipresnio metalo. Aš ir Taika buvome ore, kai iš dangaus su raiteliais ant nugarų pradėjo kristi mano broliai; aš ir Taika buvome ant žemės, kai pervargę ir vos paeinantys kariai laidojo mano seseris. Kažkada tuo metu ir aš, ir mano karingoji raitelė ėmėme pamiršti, kodėl kovojame, ką mums Perkūnas patikėjo ginti. Mes kovojome vedini pykčio, įniršio dėl prarastų bendražygių. Tačiau, kad ir kiek mūsų krito, žiauriausia dalia atiteko Slibinams – jų oda, skirtingai nei žmonių, buvo padengta sunkiai perduriamais žvynais. Kad ir kiek stengėmės, kad ir kiek mylėjome savo raitelius, daugelis mūsų juos pergvendavo. Be raitelių likę Slibinai dažnai išprotėdavo iš skausmo, tik vienetam pavykdavo priimti naują žmogų. Daugeliu atvejų žmonėms nelikdavo nieko kito, kaip patiems Slibinus nudobti. Kiek aš mačiau jų šitaip iškeliaujant. Iš pradžių net nedrįsdavau pažvelgti į mirštančio brolio ar sesers akis, tačiau vėliau viskas pavirto vienu – skausmas po mūšio, pyktis dėl pralaimėjimo, įniršis dėl netekties – viskas tapo vienu prie žemės tempiančiu luitu. Bet tada aš vis dar turėjau Taiką. Kad ir kiek patirdavome, mes buvome vienas su kitu. Tačiau Slibinų oda, skirtingai nei žmonių, yra padengta sunkiai perduriamais žvynais. Aš nepamenu, kad ir kiek besistengčiau, kaip tiksliai tai nutiko. Aš tiesiog atsimenu tuštumą. Vieną minutę mes judėjome kaip vienas kūnas, išvengdami visų į mus lekiančių strėlių, o kitą viskas buvo tuščia. Skausmo, pykčio, įniršio luitas, slegiantis mane visą tą laiką, įgavo nesuvokiamą jėga ir nutempė mane žemyn. Aš stipriai dunktelėjau į žemę ir viskas aptemo. Kaip prabudau, buvau apsuptas vėjyje besiplaistančių priešų vėliavų ir jų išvargusius bei piktus veidus nušviečiančių deglų. Arčiausiai manęs stovėjo senas vyras tamsiomis akimis, skaitantis man nesuprantamus žodžius iš senos nusitrynusios knygos. Jam betariant paskutines eilutes, mano kūnas pradėjo keistis. Iš pradžių pagalvojau, kad tai mirtis, kad pabaigą man atneš ne kardas, strėlė ar kritimas, o paslaptingi priešo ištarti žodžiai. Tačiau tai, kas mane ištiko, buvo blogiau negu mirtis – aš virtau pabaisa. Ne galingu oru skriejančiu Slibinu, o pabaisa, prakeikta gyventi vandenyse. Žmogus, kurį vėliau pažinosiu kaip Mistiką, atėmė iš manęs ne tik orą, bet ir žemę. Nuo to laiko tik upės, potvyniai galėjo būti mano namai. Vienintelė vieta, kur po savimi jutau kietą pagrindą, buvo tamsūs, drėgni ir net vienišam Slibinui nesvetingi požemiai. Praėjo kelios naktys, kol Mistikas nusprendė pranešti, kad esu paskutinysis Slibinas – visi mano broliai ir seserys žuvę, bendražygiai žmonės mirę, arba tiek pervargę ir iškankinti kautynių, kad perėję į priešo pusę. Mano darbas, remiantis Mistiko paaiškinimu, bus ginti man taip gerai pažįstąmą vietą, kur susikerta dvi upės. Visiems buvo žinoma, kad būtent toje vietoje ir buvo sukurti Slibinai – tu saugosi savo namus, tąkart pasakė jis, mes įsikursime tarp tavo žmonių, tų žmonių, kuriuos tavo tėvas paskyrė Slibinus saugoti. Mes gyvensime kartu: kursime, statysime, mylėsime, žaisime. O tu mus saugosi nuo visų negandų, kurios gali atkeliauti upės keliu. Tačiau tuo metu aš nenorėjau nieko girdėti, nes jaučiau tik netektį, skausmą – kad ir kam ką būčiau žadėjęs, visa tai nerupėjo, nes aš buvau vienas. Mano broliai ir seserys, su kuriais skriedavau dangumi, su kuriais pykdavasi ir taikydavausi, su kuriais ėjau į mūšį, buvo mirę. Ir Taika. Mano brangioji Taika. Man nieko nebeliko. Aš buvau vienas – paskutinysis Slibinas. Ne, ne Slibinas – Pabaisa. Ta, kuri nebuvo pasiruošusi klausytis ar sergėti priešų Mistiko įsakyta. Tad puoliau jį, užmiršęs, jog nebesu Slibinas,– Mistikui pakako tik sumurmėti kelis man nesuprantamus žodžius, ir aš kritau. Bejėgis priešais jo kojas. Ar sergėsi šį miestą? Paklausė jis manęs tada. Ne ne ne. Mistikas atsiduso: Tebunie tavo valia – jeigu nebūsi sergėtojas, būsi pabaisa, tu misi skaisčiomis merginomis ir būsi persekiojamas mano mokinių, kol vieną dieną apsigalvosi.
Niekada, naiviai tada pagalvojau aš. Tačiau alkis ir vis dar nenumalšintas skausmas padarė savo. Kaip ir Mistikas žadėjo, aš mitau tik skaisčiomis merginomis, kaip Mistikas žadėjo, aš buvau persekiojamas jo mokinių. Ir visą laiką gyvenau vienas šaltame drėgname požemyje, kol vieną niekuo neišsiskiriančią naktį į jį užklydo Irena. Taikos veidą ir akis turinti Irena.

 

Rašo Gustė


5.

Vos tik Irena įsuko į skersgatvį – šast, ir užsivėrė gluosnių šakos, paslėpdamos ką tik čia buvusį kelią. Mergina nustebo, nes nežinojo, kad kartą patekus pasakon, gręžiotis atgalios nevalia. Dar labiau ji neteko amo liepsnelėms artinantis ir apšviečiant patį kartu su jomis artėjantį Žvėrį – žvynuotu kūnu, lokio letenomis ir tokiu neišpasakytai keistu šakalo bei angies snukio deriniu.

Žvėrį taip pat ganėtinai sutrikdė toks neplanuotas vizitas, mat iki šios akimirkos jis kada tik panorėjęs galėjo vienas sau mėgautis gūdžia tamsa, šlaistytis niekieno netrukdomas ir jaustis nepaprastai galingas tuščių gatvių valdovas, kol visi miestiečiai baugščiai sapnavo ir net pabusti baisūnui priklausiusią valandą bijojo.

Būtų pabaisa kaip pabaisa, šliužas kaip šliužas ir jau seniausiai išnykęs kartu su legendų auksu ir fėjų krauju, bet taip nenutiko, nes Žvėris turėjo savyje kažin kokio grobuoniško gudrumo, apsukrumo. Ar netyčia, ar dėl to, kad toks jau nenuorama buvo, mataruodamas uodega jis visas žvaigždes, kometas ir kitus kosminius šviesulius uodega susižėrė nuo naktinio dangaus. Juos sušlavė į virpančią ugnelę ir mitriai ją perskėlęs pusiau į savo akis susidėjo, lyg bibliotekininkė kontaktinius lęšius. Pasipuošė mat. Ir pats sau toks gražus staipėsi! Ką jau čia gražus... Svarbiausia, įgavo neįtikėtinų galių – nemirtingas tapo. Turėdamas po tokią stebuklingą švieselę kiekvienoje akyje, žvynuotis buvo nenugalimas. Visi kiti jo sėbrai ir giminiečiai išnyko, o štai jis, pasisavinęs amžiną šviesą, suskaidęs ją, pats sau vienas mėgavosi laikinosios sostinės naktimi.

Šias istorijas Irena buvo girdėjusi vaikystėje iš savo senelio, bet išmoko, kaip ir visi, priprato gyventi baukščiai, nesidairydama į šalis lėkti iki autobuso. Dar jokiam kauniečiui neteko akis į akį susidurti su pabaisa ir išlikti gyvam.

Vėjas užsisodino Ireną ant kupros, tad ši raita vėjo gūsiu, greičiu ir ūgiu prilygo Žvėriui. Tik ką dabar daryti? Pabaisa grėsmingai šnypšdama artėjo ir nebuvo kada begalvoti. Ji nežinojo nieko apie Žvėries draugiją ar Mistiko sąsiuvinį, tačiau paskubom prisiminė minėto senelio dienoraščiuose skaičiusi, kad vienintelis būdas nugalėti bet kokią pabaisą – jos neišsigąsti.

Irena paskubomis išsisegė paryžietišką ženklelį iš paltuko atlapo ir jau rengėsi jį besti į Žvėries kaktą, tiesiai tarp akių, į vadinamą trečiąją, tačiau nepaprastai gailus ir gilus žvilgsnis sukaustė jos ranką. Mergina nesuprato, kaip toks pabaisūnas gali vienu mirksniu sukelti tiek užuojautos ir noro jį išgirsti. Prabilęs žmogaus balsu, jis pasakojo Irenai apie savo sunkią vienatvės dalią, apie sveikatos fizines ir psichologines problemas, visgi jau ne toks ir jaunuolis Žvėris buvo. Labiausiai jį šnopuoti ir riaumoti versdavo negyjanti nuospauda ant letenos, virtusi kraujuojančia žaizda. Šių garsų ir buvo taip visi įbauginti. Negana to, pabaisai verkiant reikėjo ir stomatologo paslaugų. Laimei, Irena buvo gražiai išauklėta, mandagi mergina, tačiau ir jai teko stengtis nesuraukti nosies nuo dvoko, sklindančio iš Žvėries burnos. O kauniečiai vis galvodavo, kad šis retkarčiais pasklindantis nemalonus kvapas – miesto kanalizacijos problema.

Atlikusi neplanuotą psichologinės konsultacijos seansą, Irena įkalbėjo Žvėrį pasirodyti geriausiam miesto gydytojui ir pažadėjo suderinti stomatologo konsultaciją. Tačiau Žvėris turėjo prisiekti, kad elgsis itin pavyzdingai. Be to, Irena jo paprašė paleisti laisvėn liepsneles. „Tegul jos kyla sau dangun, leisk jomis džiaugtis visiems, leisk joms vėl būti kartu“, – gražiai prašė mergina. Taip gražiai, kad atsispirti nebuvo įmanoma. Kadangi buvo neraštingas, vietoj parašo po pasižadėjimu, Žvėris išsilupo milžinišką žvyną nuo savo kupros ir įteikė merginai.

Kaip paprasta tatai buvo, negalėjo atsitokėti Irena. Ne veltui vėjas ir išsirinko vis skrodžiančią tamsias gatves ir puikiai jas pažįstančią Ireną, nes paminė legendą, kad bet kurią pabaisą gali gražiuoju įveikti bebaimė, tyra ir skaisti mergelė.

Priartėjęs prie pat Irenos darbovietės slenksčio, tiksliu laiku vėjas atsargiai nutūpė, kad mergina, galiausiai paleidusi jo karčius, šokteltų žemyn. Už josios drąsą dabar vėjas kasdien Ireną į darbą ir atgalios akimirksniu nuskraidindavo. Taigi, mergina galėjo visu pusvalandžiu ilgiau pamiegoti, o tai reiškia – visu pusvalandžiu ilgėliau vakare paskaityti knygą. Įsivaizduojate, kiek knygų ji perskaitė ir sapnų susapnavo savo drąsos dėka!

O dvi liepsnelės tapo viena, skaistesne negu lig šiolei, neužpučiama ugnimi. Iš dėkingumo ir laimės, kad galiausiai vėl yra kartu, tik dar ryškiau kibirkščiavo. Nebenorėdamos atsiskirti, susiliejusios į vieną šviesulį, jos pakilo į dangų ir globodamos švytėjo virš miesto, skleidė šilumą aplinkui esantiems. Netrukus Senamiestį dengęs neperregimas sutemų šydas ėmė dilti, eižėti, trauktis. Ir net kai neišvengiamai užslinkdavo atėjus laikui – nes šis pasaulis be tamsos egzistuoti negali – giliosios sapnų valandos tapdavo švelnesnės ir baugumos išnyko.

Ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, visoje Lietuvoje ir netgi kaimyninėse šalyse nakties metu žmonės galėdavo drąsiai vaikščioti per miegus, mylėtis ar rašyti eiles, dažniau šypsotis vienas kitam, rengti šokius Rotušės aikštėje, vakarieniauti žvakių šviesoje siaurose akmenimis grįstose gatvelėse ir bučiuotis neapšviestuose skersgatviuose. Gyjant letenai, ir pats Žvėris retkarčiais pasirodydavo viešumoje ir šlubčiodamas pamojuodavo miestiečiams lyg prezidentas procesijos metu. Tačiau sutartis dar nebuvo atnaujinta, juolab, Žvėris, apimtas gerumo, išvydęs jo nebijančią mergelę ir išlaisvinęs liepsneles, nebebuvo nepažeidžiamas. Visgi jis patyrė, kad būti mirtingam ir nebūti vienišam yra kur kas smagiau negu pasipuošus liepsnelėmis vienam sau staipytis, o paskui kaukti iš ilgesio naktyje. Tai suvokęs pats buvo pasirengęs ne žudyti, o derėtis, perrašyti dabartinę laikiną žvyno taikos sutartį į pastoviąją.

O dėl Žvėries žvyno eksponavimo susiginčijo Velnių ir Zoologijos muziejai. Abiem tai pasirodė tinkamas ir vertingas eksponatas. Kad ginčas tarp muziejų kolekcijų kuratorių neįsipliekstų, kadaise liepsneles atskyrusio Žvėries žvynas taip pat buvo padalintas pusiau. Šio pažiūrėti traukė minios turistų iš viso pasaulio, ir taip Kaunas tapo vienu lankomiausių miestų visoje Europoje. Būtent ši žinia į miestą atviliojo ir keistuolį iš Užjūrio, norintį atrasti Mistiko sąsiuvinį ir išleisti jį dideliu tiražu su spalvotomis iliustracijomis it pasakų knygą...

Rašo Indrė Valantinaitė


4.

Valtis be jokio garso slysta upės paviršiumi.

Nevilius bando įsižiūrėti į kitą krantą.

Šuo guli ant grindų, padėjęs galvą ant keltininko bato. Jis tai užsimerkia, tai vėl atsimerkia.

Keltininkas tiesia nugara, susikaupęs veda irklus palei bortą, nesukeldamas jokio triukšmo. Jis niekada jų neiškelia iš vandens visiškai, vos pakėlęs, vėl panardina, jo judesiai tikslūs ir net sakytum švelnūs. Nevilius mato, kad, tiesą sakant, jis laiko irklų rankenas net ne visa sauja, o tik trimis pirštais tarsi stalo įrankius.

Kitas krantas artėja. Šuo atsikelia ir pasistiebęs kelia nosį kranto link. Ten galima įžiūrėti nedidelę seklumą, savotišką aikštelę, matomą tik nuo upės pusės, iš visų pusių apaugusią krūmais. Aikštelėje kažkas yra. Nevilius taip pat bando įsižiūrėti, tuo metu valtis apsisuka srovėje ir vienas iš irklų sugirgžda. Keltininkas beveik negirdimai nusikeikia ir užgula irklus pilnomis saujomis. Valtis stipriai trukteli ir paeina atbula. Tuomet vienas jos galas pakyla.

Pasigirsta šiurkštus garsas ir Nevilius staiga mato, kad valties paskuigalis atsidūrė krante: abiejose pusėse matyti žvyras ir baltos moliuskų geldelės. Keltininkas mosteli Neviliui: „atsisuk”.

Nevilius atsisuka.

Jam už nugaros stovi berniukas, gal dvylikos metų, basas, tai jis ką tik užtraukė valtį ant aikštelės. Berniukas klausiamai žiūri į keltininką, tasai linkteli jam, tada keltininkas pirštu įsakmiai parodo Neviliui išlipti tiksliai per patį valties galą. Nevilius iššoka, susvyruoja, berniukas pagauna jo ranką ir neleidžia parvirsti. Užsimiršęs Nevilius dar lyg ketina kažką sakyti keltininkui, tačiau atsisukęs mato, kad valtis jau gerokai nutolusi nuo kranto, valtis yra toliau nei galėtum pagalvoti, o keltininkas irkluoja užgulęs irklus iš visų jėgų. Nesidairo, tik žiūri sau po kojomis ir net sulinkęs irkluoja irkluoja. Šuns nesimato.

Berniukas timpteli Nevilių už rankos.

Jie pereina žvyruotą aikštelę ir deda į krūmus.

Braunasi pro daugybę krūmų, žemaūgių medelių ir pagal tai, kaip greitai ir labai skaudžiai šakos braukia jam per rankas ir per veidą, Nevilius supranta, kad jie eina energetine linija. Net ne šiaip linija, o išties įspūdinga linija, nes greitis yra Neviliui dar nematytas, peizažas slenka pro šalį taip, kad jis nejučiomis suima berniuką už riešo, bijodamas atsilikti ar iškristi...

Jie jau ant kalno, Nevilius mato miestą apačioje. Prasideda kalvota vietovė, sujungta kabančiais tiltais. Nevilius suskaičiuoja keturis tiltus. Paskui dar vienas ilgas tiltas, Nevilius apačioje pastebi keletą stirnų. Nors peizažas slenka labai greitai, pamažu jis ima įžiūrėti ir kitus gyvulius. Štai meškėnas, štai dar keli nepažįstami ilgakailiai gyvūnai. Berniukas užveda Nevilių ant paskutinės kalvos, nuo jos kabantis tiltas veda iki vijokliais apžėlusios tvoros. Ten, kur tiltas pasiekia tvorą, matyti vartai. Nevilius žengia ant tilto, staiga viskas susiūbuoja, jis paleidžia berniuko ranką ir įsitveria turėklų. Jam apsisuka galva. Nevilius sunkiai stato kojas ir tik atsidūręs vidury tilto supranta, kad energetinė linija pasibaigė – dabar jie tiesiog eina kaip visi. Berniukas atveda Nevilių prie vartų, palaukia, kol tas priartės ir paspaudžia rankeną. Vartai atsidaro su švelniu garsu, tarsi jų apačios brauktųsi į žemę kaip šluotelės.

Už vartų matyti saulės nutviekstas sodas.

-Mes atėjome, - staiga sako berniukas.

Nevilius nustemba. Jis nepagalvojo, kad jiems galima kalbėtis.

Jie įeina į sodą, matyti gyvatvorės, apkarpyti krūmai, nupjauta žolė, pievutės, netoli šalia plataus balto tako stovi suolas mediniais skersiniais ir metalinėmis kojomis.

-Čia dabar sėsk ir lauk, - sako berniukas.

-Ko?

-Tau nesakė?

-Ne.

-Pro šalį eis Karalienė. Jinai turi tave pastebėti. Būtinai, kad pastebė...

Nuaidi šūvis. Šūvis!

Berniukas susverdi, lošiasi atgal ir krenta. Jam iš gerklės pasipila kraujas. Nevilius sustingsta, jo akys skenuoja aplinką.

Galiausiai pamato.

Už gyvatvorės stovi žmogus ilgu baltu apsiaustu ir laiko pakėlęs šautuvą. Neviliaus rankos gniaužiasi, jis įsistebeilija žmogui į akis, stengdamasis sumoti, ką daryti. Žmogus akimirką pastovi, paskui prieina artyn dešinėje laikydamas šautuvą paruoštą, pasilenkia, kaire ranka suima suglebusį berniuko kūną už rankų ir persimeta sau per petį tarsi nušautą gyvūną. Kraujo dryžis nusidriekia per apsiaustą. Nevilius ir toliau negali pajudėti. Žmogus šautuvu mosteli link suolo.

-Sėsk ir lauk, - ištaria.

-Kas čia... buvo?

-Čia buvo danielius. Aš jį sumedžiojau. Sėsk ir lauk.

Žmogus apsisuka eiti ir dabar Neviliui atrodo, kad jis mato jam ant peties užpakalines danieliaus kojas ir dėmėtą kailiuką...

Nebežinodamas, ką daugiau daryti, Nevilius prieina prie suolo, sėdasi.

Dabar jau girdisi paukščiai, kažkur tolumoje čiurlena vanduo. Fontanas? Upeliukas?

Suolas stovi saulės atokaitoje. Nevilius valandėlę pabūna, tada nusivelka švarką ir užsideda jo apykaklę sau ant galvos, kad taip nekaitintų. Aplinkui tylu, tik girdisi vanduo. Šilta.

Neviliui merkiasi akys.

Jis užsnūsta.


3.

Virš vandens nedidelis rūkas.

Keltininkas stovi susikišęs rankas į kišenes ir žiūri į vandenį. Paskui lėtai nueina ir atsisėda ant laiptelių prie durų. Šalimais gulintis šuo pakelia galvą.

Pasirodo Nevilius.Read more


2.

Beldžia.

Beldžia.

Nevilius sujuda lovoje. Beldimas aiškus, atkaklus ir nesiliauja.

-Nu, jofana, kas? – sumurma Nevilius. Pradeda rengtis marškinius, bet po to numeta ir ima mautis kelnes. Beldimas aiškus, atkaklus ir nesiliauja. Nevilius užsitempia kelnes, viena kišenė styro lauke, atsistoja, kažko apsidairo, numoja ranka, basomis eina prie durų ir staigiu judesiu jas atidaro.

Už durų senoji Juta. Kaimynė iš kiemo. Ji nuleidžia paruoštą dar vienam beldimui lazdos rankeną ir žiūri į Nevilių suraukusi kaktą. Tasai pasikaso nugarą.

-Jis pasiėmė ją. – Ištaria Juta taip, tarsi tą frazę būtų repetavusi daug kartų.

-Kada čia?

-Gal apie pusę penktos. Aš nemiegojau.

-Buvo garsas?

-Aš blogai girdžiu, bet ... buvo.

-Jūs tikra, visai tikra?

-Taip.

Nevilius atsiremia alkūne į duris ir užsimerkia. Vadinasi, prasidėjo. Jis giliai įkvepia.

-O ji... dar ne kitur?

-Dar ne. Bet tu jau eik. Jau dabar eik. – Ir Juta paliečia lazda jo dešinį petį.

Nevilius uždaro duris. Prieina prie lango, greitai permeta akimis aplinką. Kieme vos prašvitę, tylu, dar beveik niekur languose nėra šviesų. Jis apsisuka, bet dabar jau žengia palei sieną ir ima judėti po kambarį labai atsargiai. Pirmiausia kruopščiai uždengia visus veidrodžius. Tik jam vienam žinomu keliu apeina namus, susirenka daiktus, apsirengia. Tada užrakina duris iš vidaus, pasiima raktą, užstumia velkę ir pro langą išlipa į lauką. Šalia lango augančiu klevu nusliuogia žemyn ir sustoja kieme tankiai alsuodamas. Jis dairosi.

Žemės energetines linijas galima pajusti gana greitai, tačiau jos yra ne visai stabilios - nuolat kažkiek juda ir keičia sankirtų taškus. Nevilius akimirką padvejoja, žengia keletą atsargių žingsnių, pasisuka, vėl žengia porą žingsnių ir ties cementine gėlių klomba pajunta kaip kūnu pakylą srovės. Sankirta rasta ir dabar jis gali judėti per miestą bent keliskart didesniu greičiu nei įprasta ir nesukelti niekam įtarimo.

„Judėjimas kuria pats save“, – ištaria Nevilius, prisiminęs, kas buvo parašyta Mistiko sąsiuvinyje.

Ten daug daugiau buvo, tačiau jis mažai atsimena.


1.

1.Senamiestis uždengtas. Tamsa valdo viską iki pat Žaliakalnio ir Aleksoto šlaitų viršaus. Šventos Zitos vienuolyno bokšto laikrodis išmuša keturias, varnai pakyla iš liepų, apskrenda ratą ir, nepabudę, nusileidžia atgal. Jie nepabunda, nes gerai pažįsta laikrodžio dūžius, tačiau nepakilti taip pat negali. Prigimtis yra stipri.

Irena žiūri į veidrodį, ji jau atsikėlusi ir pusiau apsirengusi. Ji žino, kad dabar iš tiesų dar tik be dešimties keturios ir kad Šventos Zitos laikrodis skuba, nes mirė meistras, kuris jį kasmet pristabdydavo. Irenos autobusas eina tik pusę penktos, ji galėjo dar gulėti lovoje, tačiau nemiga, nemiga, nemiga ir veidas atspindyje dabar liūdnas ir išblyškęs. Valandėlę ji žiūri į tą veidą tarsi jis būtų svetimas, paskui atitoksta ir rengiasi.

Gretimame kambaryje per miegus sukosėja mama. Už lango pasigirsta vėjas. Irena nežiūri į langą, ten tamsu ir ji nenori. Jos šešėlis vaikšto po kambarį, susiranda mėlyną megztuką, tą mylimiausią, nes šalta ir norisi kažko prie kūno, švelnios vilnos. Megztuką ji pirko labai seniai, bet prisimena pardavėją, nes įdrėskė jam į ranką. Buvo labai kvaila situacija – jis įdėjo megztuką į maišelį, ji padavė pinigus, jis išmušė čekį, ji siekė paimti pirkinį, jis siekė paduoti, jos ranka užkliuvo už jo rankos, nagas užkabino jo plaštaką, pradrėskė iki kraujo, ji čiupo pirkinį ir greitai nuėjo, bet dar suspėjo pamatyti, kaip jis priglaudė ranką sau prie lūpų, norėdamas nulaižyti kraują... Čia buvo pirmas tavo bučinys su vyru, sakė draugė.

Irenos šešėlis apsirengia megztuką, maunasi pėdkelnes, segasi sijoną, batai bus tie rudi, jie patikimi, gal nelabai gražūs, ir gerai, kad nelabai gražūs, ir nereikia. Viešpatie, tos rytinės pamainos!

Kieme tamsu ir vėjas susiranda klevą.

Irenos šešėlis užkaičia arbatinuką, reikia gerti kavos, nes paskui sėdėsi apsnūdus ir tave atleis, sako mama. Kavos skardinėlė pustuštė, iki algos dar beveik savaitė, neužteks. Algas jiems moka nedideles ir visi daug apie tai kalba, tiktai nieko nedaro. Irena stengiasi nesikišti į tas kalbas, jai atrodo, kad nesąžininga kažko reikalauti, nes dirba tik pusę metų. Šiaip viskas būtų neblogai, jei tik ne tos rytinės pamainos. Ji negeria kavos, paliks mamai, mama taip mėgsta kavą, čia mano paskutinis malonumas, sako. Tegul jai lieka.

Irenos šešėlis eina į priebutį, susiranda rudus batus, aunasi, paskui reikia nepamiršti raktų, nes durys užsitrenkia, tada paltukas su įsegtu ženkliuku iš Paryžiaus, rankinė su pinigine, nosine ir dviem obuoliais viduje, tyliai užrakina duris, kad nepažadintų mamos ir nulipa visus pilkus cementinius laiptelius žemyn į kiemą.

Vėjas nusileidžia pas ją iš klevo. Tamsa yra visur aplink, prašvis tik jau važiuojant autobusu maždaug gal ketvirtoje stotelėje, o kol kas Irena turi nueiti Benediktinių gatve iki galo, tada nusileisti laiptais iki Šventos Gertrūdos ir ten jau bus nebe baisu, nes ten stotelė ir žmonės.

Ji mintinai žino gatvę ir visus skersgatvius. Prie keturiolikto namo yra tvora ir arka, ten ypač baisu, nes už tvoros matosi namas užkaltais langais, o aplink apleistas sodas, kur tėvai neleisdavo eiti, niekada nesakė kodėl, bet visi kvartalo vaikai žinojo, kad negalima. Ties septynioliktu vidury gatvės beveik kiaurus metus bala, ją reikia peršokti arba apeiti šaligatviu, bet šaligatvis yra prie pat tvoros, o visada saugiau eiti gatvės viduriu ir dėl to Irena aunasi rudus batus, nes su jais geriau per balą. Tada yra Norvego namas su paslaptimis. Tada yra baisiausia gatvės dalis, kur siaura, tamsu ir visada šalia akmeninė vienuolyno tvora. Ten būna daug šalčiau, ar žiema, ar vasara. Galiausiai pasirodo Violončelės namas ir iš ten jau beveik bėgte galima pasiekti laiptus, juose geriau, nes matosi Šventos Gertrūdos šviesos.

Irena skuba. Kaip visada, net nebando žiūrėti į tamsoje stūksančią arką, eina tolyn, batų garsas atsiliepia akmenyse, balos šiandien beveik nėra, ji net apsidžiaugia, atsikvepia, perima rankinę ant kito peties, tada žengia tolyn gatve, praeina Norvego namą, vėjas sustiprėja, prasideda vienuolyno tvora, ji žiūri tiesiai pirmyn kaip yra įpratusi, bet šiandien pati nežinodama, kodėl, staiga pasuka galvą į dešinę ir mato skersgatvį su gluosniais iš abiejų pusių.

Tokio skersgatvio čia niekada nebuvo, pamano ji. Nepajunta, kaip stabteli negalėdama susikaupti. Jai labai keista. Ji mintinai žino savo gatvę, čia niekada nebuvo jokio skersgatvio į dešinę.

Dabar jis yra.

Ir dabar skersgatvio gilumoje užsidega dvi šviesos. Dvi liepsnelės. Irena pajunta stiprų vėją sau į nugarą. Gluosnių šakos susiūbuoja. Ji žengia šviesų link.