4.

Valtis be jokio garso slysta upės paviršiumi.

Nevilius bando įsižiūrėti į kitą krantą.

Šuo guli ant grindų, padėjęs galvą ant keltininko bato. Jis tai užsimerkia, tai vėl atsimerkia.

Keltininkas tiesia nugara, susikaupęs veda irklus palei bortą, nesukeldamas jokio triukšmo. Jis niekada jų neiškelia iš vandens visiškai, vos pakėlęs, vėl panardina, jo judesiai tikslūs ir net sakytum švelnūs. Nevilius mato, kad, tiesą sakant, jis laiko irklų rankenas net ne visa sauja, o tik trimis pirštais tarsi stalo įrankius.

Kitas krantas artėja. Šuo atsikelia ir pasistiebęs kelia nosį kranto link. Ten galima įžiūrėti nedidelę seklumą, savotišką aikštelę, matomą tik nuo upės pusės, iš visų pusių apaugusią krūmais. Aikštelėje kažkas yra. Nevilius taip pat bando įsižiūrėti, tuo metu valtis apsisuka srovėje ir vienas iš irklų sugirgžda. Keltininkas beveik negirdimai nusikeikia ir užgula irklus pilnomis saujomis. Valtis stipriai trukteli ir paeina atbula. Tuomet vienas jos galas pakyla.

Pasigirsta šiurkštus garsas ir Nevilius staiga mato, kad valties paskuigalis atsidūrė krante: abiejose pusėse matyti žvyras ir baltos moliuskų geldelės. Keltininkas mosteli Neviliui: „atsisuk”.

Nevilius atsisuka.

Jam už nugaros stovi berniukas, gal dvylikos metų, basas, tai jis ką tik užtraukė valtį ant aikštelės. Berniukas klausiamai žiūri į keltininką, tasai linkteli jam, tada keltininkas pirštu įsakmiai parodo Neviliui išlipti tiksliai per patį valties galą. Nevilius iššoka, susvyruoja, berniukas pagauna jo ranką ir neleidžia parvirsti. Užsimiršęs Nevilius dar lyg ketina kažką sakyti keltininkui, tačiau atsisukęs mato, kad valtis jau gerokai nutolusi nuo kranto, valtis yra toliau nei galėtum pagalvoti, o keltininkas irkluoja užgulęs irklus iš visų jėgų. Nesidairo, tik žiūri sau po kojomis ir net sulinkęs irkluoja irkluoja. Šuns nesimato.

Berniukas timpteli Nevilių už rankos.

Jie pereina žvyruotą aikštelę ir deda į krūmus.

Braunasi pro daugybę krūmų, žemaūgių medelių ir pagal tai, kaip greitai ir labai skaudžiai šakos braukia jam per rankas ir per veidą, Nevilius supranta, kad jie eina energetine linija. Net ne šiaip linija, o išties įspūdinga linija, nes greitis yra Neviliui dar nematytas, peizažas slenka pro šalį taip, kad jis nejučiomis suima berniuką už riešo, bijodamas atsilikti ar iškristi…

Jie jau ant kalno, Nevilius mato miestą apačioje. Prasideda kalvota vietovė, sujungta kabančiais tiltais. Nevilius suskaičiuoja keturis tiltus. Paskui dar vienas ilgas tiltas, Nevilius apačioje pastebi keletą stirnų. Nors peizažas slenka labai greitai, pamažu jis ima įžiūrėti ir kitus gyvulius. Štai meškėnas, štai dar keli nepažįstami ilgakailiai gyvūnai. Berniukas užveda Nevilių ant paskutinės kalvos, nuo jos kabantis tiltas veda iki vijokliais apžėlusios tvoros. Ten, kur tiltas pasiekia tvorą, matyti vartai. Nevilius žengia ant tilto, staiga viskas susiūbuoja, jis paleidžia berniuko ranką ir įsitveria turėklų. Jam apsisuka galva. Nevilius sunkiai stato kojas ir tik atsidūręs vidury tilto supranta, kad energetinė linija pasibaigė – dabar jie tiesiog eina kaip visi. Berniukas atveda Nevilių prie vartų, palaukia, kol tas priartės ir paspaudžia rankeną. Vartai atsidaro su švelniu garsu, tarsi jų apačios brauktųsi į žemę kaip šluotelės.

Už vartų matyti saulės nutviekstas sodas.

-Mes atėjome, – staiga sako berniukas.

Nevilius nustemba. Jis nepagalvojo, kad jiems galima kalbėtis.

Jie įeina į sodą, matyti gyvatvorės, apkarpyti krūmai, nupjauta žolė, pievutės, netoli šalia plataus balto tako stovi suolas mediniais skersiniais ir metalinėmis kojomis.

-Čia dabar sėsk ir lauk, – sako berniukas.

-Ko?

-Tau nesakė?

-Ne.

-Pro šalį eis Karalienė. Jinai turi tave pastebėti. Būtinai, kad pastebė…

Nuaidi šūvis. Šūvis!

Berniukas susverdi, lošiasi atgal ir krenta. Jam iš gerklės pasipila kraujas. Nevilius sustingsta, jo akys skenuoja aplinką.

Galiausiai pamato.

Už gyvatvorės stovi žmogus ilgu baltu apsiaustu ir laiko pakėlęs šautuvą. Neviliaus rankos gniaužiasi, jis įsistebeilija žmogui į akis, stengdamasis sumoti, ką daryti. Žmogus akimirką pastovi, paskui prieina artyn dešinėje laikydamas šautuvą paruoštą, pasilenkia, kaire ranka suima suglebusį berniuko kūną už rankų ir persimeta sau per petį tarsi nušautą gyvūną. Kraujo dryžis nusidriekia per apsiaustą. Nevilius ir toliau negali pajudėti. Žmogus šautuvu mosteli link suolo.

-Sėsk ir lauk, – ištaria.

-Kas čia… buvo?

-Čia buvo danielius. Aš jį sumedžiojau. Sėsk ir lauk.

Žmogus apsisuka eiti ir dabar Neviliui atrodo, kad jis mato jam ant peties užpakalines danieliaus kojas ir dėmėtą kailiuką…

Nebežinodamas, ką daugiau daryti, Nevilius prieina prie suolo, sėdasi.

Dabar jau girdisi paukščiai, kažkur tolumoje čiurlena vanduo. Fontanas? Upeliukas?

Suolas stovi saulės atokaitoje. Nevilius valandėlę pabūna, tada nusivelka švarką ir užsideda jo apykaklę sau ant galvos, kad taip nekaitintų. Aplinkui tylu, tik girdisi vanduo. Šilta.

Neviliui merkiasi akys.

Jis užsnūsta.