5.

Vos tik Irena įsuko į skersgatvį – šast, ir užsivėrė gluosnių šakos, paslėpdamos ką tik čia buvusį kelią. Mergina nustebo, nes nežinojo, kad kartą patekus pasakon, gręžiotis atgalios nevalia. Dar labiau ji neteko amo liepsnelėms artinantis ir apšviečiant patį kartu su jomis artėjantį Žvėrį – žvynuotu kūnu, lokio letenomis ir tokiu neišpasakytai keistu šakalo bei angies snukio deriniu.

Žvėrį taip pat ganėtinai sutrikdė toks neplanuotas vizitas, mat iki šios akimirkos jis kada tik panorėjęs galėjo vienas sau mėgautis gūdžia tamsa, šlaistytis niekieno netrukdomas ir jaustis nepaprastai galingas tuščių gatvių valdovas, kol visi miestiečiai baugščiai sapnavo ir net pabusti baisūnui priklausiusią valandą bijojo.

Būtų pabaisa kaip pabaisa, šliužas kaip šliužas ir jau seniausiai išnykęs kartu su legendų auksu ir fėjų krauju, bet taip nenutiko, nes Žvėris turėjo savyje kažin kokio grobuoniško gudrumo, apsukrumo. Ar netyčia, ar dėl to, kad toks jau nenuorama buvo, mataruodamas uodega jis visas žvaigždes, kometas ir kitus kosminius šviesulius uodega susižėrė nuo naktinio dangaus. Juos sušlavė į virpančią ugnelę ir mitriai ją perskėlęs pusiau į savo akis susidėjo, lyg bibliotekininkė kontaktinius lęšius. Pasipuošė mat. Ir pats sau toks gražus staipėsi! Ką jau čia gražus… Svarbiausia, įgavo neįtikėtinų galių – nemirtingas tapo. Turėdamas po tokią stebuklingą švieselę kiekvienoje akyje, žvynuotis buvo nenugalimas. Visi kiti jo sėbrai ir giminiečiai išnyko, o štai jis, pasisavinęs amžiną šviesą, suskaidęs ją, pats sau vienas mėgavosi laikinosios sostinės naktimi.

Šias istorijas Irena buvo girdėjusi vaikystėje iš savo senelio, bet išmoko, kaip ir visi, priprato gyventi baukščiai, nesidairydama į šalis lėkti iki autobuso. Dar jokiam kauniečiui neteko akis į akį susidurti su pabaisa ir išlikti gyvam.

Vėjas užsisodino Ireną ant kupros, tad ši raita vėjo gūsiu, greičiu ir ūgiu prilygo Žvėriui. Tik ką dabar daryti? Pabaisa grėsmingai šnypšdama artėjo ir nebuvo kada begalvoti. Ji nežinojo nieko apie Žvėries draugiją ar Mistiko sąsiuvinį, tačiau paskubom prisiminė minėto senelio dienoraščiuose skaičiusi, kad vienintelis būdas nugalėti bet kokią pabaisą – jos neišsigąsti.

Irena paskubomis išsisegė paryžietišką ženklelį iš paltuko atlapo ir jau rengėsi jį besti į Žvėries kaktą, tiesiai tarp akių, į vadinamą trečiąją, tačiau nepaprastai gailus ir gilus žvilgsnis sukaustė jos ranką. Mergina nesuprato, kaip toks pabaisūnas gali vienu mirksniu sukelti tiek užuojautos ir noro jį išgirsti. Prabilęs žmogaus balsu, jis pasakojo Irenai apie savo sunkią vienatvės dalią, apie sveikatos fizines ir psichologines problemas, visgi jau ne toks ir jaunuolis Žvėris buvo. Labiausiai jį šnopuoti ir riaumoti versdavo negyjanti nuospauda ant letenos, virtusi kraujuojančia žaizda. Šių garsų ir buvo taip visi įbauginti. Negana to, pabaisai verkiant reikėjo ir stomatologo paslaugų. Laimei, Irena buvo gražiai išauklėta, mandagi mergina, tačiau ir jai teko stengtis nesuraukti nosies nuo dvoko, sklindančio iš Žvėries burnos. O kauniečiai vis galvodavo, kad šis retkarčiais pasklindantis nemalonus kvapas – miesto kanalizacijos problema.

Atlikusi neplanuotą psichologinės konsultacijos seansą, Irena įkalbėjo Žvėrį pasirodyti geriausiam miesto gydytojui ir pažadėjo suderinti stomatologo konsultaciją. Tačiau Žvėris turėjo prisiekti, kad elgsis itin pavyzdingai. Be to, Irena jo paprašė paleisti laisvėn liepsneles. „Tegul jos kyla sau dangun, leisk jomis džiaugtis visiems, leisk joms vėl būti kartu“, – gražiai prašė mergina. Taip gražiai, kad atsispirti nebuvo įmanoma. Kadangi buvo neraštingas, vietoj parašo po pasižadėjimu, Žvėris išsilupo milžinišką žvyną nuo savo kupros ir įteikė merginai.

Kaip paprasta tatai buvo, negalėjo atsitokėti Irena. Ne veltui vėjas ir išsirinko vis skrodžiančią tamsias gatves ir puikiai jas pažįstančią Ireną, nes paminė legendą, kad bet kurią pabaisą gali gražiuoju įveikti bebaimė, tyra ir skaisti mergelė.

Priartėjęs prie pat Irenos darbovietės slenksčio, tiksliu laiku vėjas atsargiai nutūpė, kad mergina, galiausiai paleidusi jo karčius, šokteltų žemyn. Už josios drąsą dabar vėjas kasdien Ireną į darbą ir atgalios akimirksniu nuskraidindavo. Taigi, mergina galėjo visu pusvalandžiu ilgiau pamiegoti, o tai reiškia – visu pusvalandžiu ilgėliau vakare paskaityti knygą. Įsivaizduojate, kiek knygų ji perskaitė ir sapnų susapnavo savo drąsos dėka!

O dvi liepsnelės tapo viena, skaistesne negu lig šiolei, neužpučiama ugnimi. Iš dėkingumo ir laimės, kad galiausiai vėl yra kartu, tik dar ryškiau kibirkščiavo. Nebenorėdamos atsiskirti, susiliejusios į vieną šviesulį, jos pakilo į dangų ir globodamos švytėjo virš miesto, skleidė šilumą aplinkui esantiems. Netrukus Senamiestį dengęs neperregimas sutemų šydas ėmė dilti, eižėti, trauktis. Ir net kai neišvengiamai užslinkdavo atėjus laikui – nes šis pasaulis be tamsos egzistuoti negali – giliosios sapnų valandos tapdavo švelnesnės ir baugumos išnyko.

Ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, visoje Lietuvoje ir netgi kaimyninėse šalyse nakties metu žmonės galėdavo drąsiai vaikščioti per miegus, mylėtis ar rašyti eiles, dažniau šypsotis vienas kitam, rengti šokius Rotušės aikštėje, vakarieniauti žvakių šviesoje siaurose akmenimis grįstose gatvelėse ir bučiuotis neapšviestuose skersgatviuose. Gyjant letenai, ir pats Žvėris retkarčiais pasirodydavo viešumoje ir šlubčiodamas pamojuodavo miestiečiams lyg prezidentas procesijos metu. Tačiau sutartis dar nebuvo atnaujinta, juolab, Žvėris, apimtas gerumo, išvydęs jo nebijančią mergelę ir išlaisvinęs liepsneles, nebebuvo nepažeidžiamas. Visgi jis patyrė, kad būti mirtingam ir nebūti vienišam yra kur kas smagiau negu pasipuošus liepsnelėmis vienam sau staipytis, o paskui kaukti iš ilgesio naktyje. Tai suvokęs pats buvo pasirengęs ne žudyti, o derėtis, perrašyti dabartinę laikiną žvyno taikos sutartį į pastoviąją.

O dėl Žvėries žvyno eksponavimo susiginčijo Velnių ir Zoologijos muziejai. Abiem tai pasirodė tinkamas ir vertingas eksponatas. Kad ginčas tarp muziejų kolekcijų kuratorių neįsipliekstų, kadaise liepsneles atskyrusio Žvėries žvynas taip pat buvo padalintas pusiau. Šio pažiūrėti traukė minios turistų iš viso pasaulio, ir taip Kaunas tapo vienu lankomiausių miestų visoje Europoje. Būtent ši žinia į miestą atviliojo ir keistuolį iš Užjūrio, norintį atrasti Mistiko sąsiuvinį ir išleisti jį dideliu tiražu su spalvotomis iliustracijomis it pasakų knygą…

Rašo Indrė Valantinaitė