Žvėriškoji empatija

Ji buvo vadinama žvėrimi, nes buvo žvėriškai empatiška. Iš lūpų į lūpas tarp miestiečių keliavę pasakojimai ją apipynė legendomis ir mistika.

Dar pamenu, sena močiutė pasakojo, kad kartą, jos vaikystėje, šaltą žiemą, kai šeima pokariu jau neturėjo nei ugnies, nei malkų, tėčiui grįžtant iš parko su glėbeliu drėgnų šapalių, kažkas patyliukais prasmuko vidun. Niekieno nepastebėta, apsukusi porą ratų aplink krosnį užkūrė didžiulę ugnį joje ir taip pat nemačia išsmuko laukan.

Dar viena moteris pasakojo jau neturėjusi kuo vaikus maitinti. O štai vieną rytą prie durų radusi kiškenos kupstą sukrautą ir keistas pėdas sniege tolstančias lyg kiaurai per vartelius.

Vyrai sakė matę kaip iš Nemuno vaiką kažkas išgelbėjo. Lyg ūdra ugnine uodega, o gal gi ir lapė.

Daug žmonės kalbėjo. Bandė kviesti į savo namus. Ir pieno, mėsos, ir pyrago palikdavo prie slenksčio, bet meilės žmonėms negalima sugauti ir uždaryti tik sau.

Pasakojimo autorė: Ieva