Nutikimas (Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis?)
Saulė buvo jau besugrįžtanti ir beveik lygiavosi su naktimi, kurios pakraščius dar vietomis kando šaltas vėjapūtys. Paukščiai neramiai raižė padangę virš bundančio miesto, o garsiausiai iš jų gargaliavo kovų choras. Užuot lesioję žmonių išmestų pakuočių kertelėse įstrigusias maisto liekanas, jie suko ratus virš sujudimo Nemuno viraže ties senąja prieplauka.
– Perkūnas tuos paukščius, – apsimiegojusiu balsu sušnypštė bundantis žvėris, miegojęs po Didžiojo Vytauto didžiuoju tiltu. Galbūt jau ir buvo laikas keltis, tačiau dar taip norėjosi tų paskutiniųjų desertinių sapno sekundžių. Rąžydamasis prislinko prie upės, įmerkė savo gauruotą fizionomiją į atvaizdą vandenyje ir stipriai pasukiojo galvą norėdamas dantis nuvalyti smėliu iš dugno.
Žvėris atkreipė dėmesį, kad maudynės buvo šiltesnės nei įprastai, galbūt pavasaris jau bus įsibridęs aukštupy. Tačiau tai nebuvo vienintelis dėmesį patraukęs dalykas. Akys suvedė žvilgsnį ties tiltu ir jo stikline kopija vandenyje. Būtų galima ieškoti skirtumų ir jų nerasti, tačiau jie radosi iš tolumos atsklidus ratilų bangai. Jas skleidė netoliese besitaškančios žuvys.
– Ei, gerbiamosios ir džentelmenai, galbūt teiksitės viešumoje nedemonstruoti savo neršto nuogybių, suraskit tam atokesnį užutėkį, – kreipėsi į žuvis žvėris.
– Ne linksmybės mums uodegoj, o egzistencinis sunkumas, kuris netikėtai užėjo. Visuotiniame suplaukime bandom, kad ir be kojų, įminti mįslę.
Žvėris susidomėjo ir atsiyrė arčiau.
– Dėstykit, klausau pastatęs ausis.
-Matai, šiąnakt nutiko keistas reiškinys. Sustojo mūsų gyvenimas, o tiksliau nustojo tekėti upės. Šią informaciją patvirtino ir pusbrolis iš Neries, ir netgi senas pažįstamas iš už miesto marių, su kuriuo jaunystėje sliekus nuo kabliukų vogdavom. Jais aš tikrai pasitikiu. Noriu pasakyti, kad upei sustojus didžioji mūsų populiacijos dalis praras motyvaciją judėti į priekį, nes upė juk taip gerai nešdavo pirmyn. Dabar viskas bus kitaip.
Žvėris susimąstė ir paskendo minčių galybėje…kaip tai galėjo nutikti? Kas užsuko kranelį? Kaip reikės praustis ir gerti užsistovėjusį vandenį? Ką aš galiu dėl to padaryti?
Staiga jam šovė žvali mintis.
-Plauksiu prie upės ištakų, juk ten turėčiau rasti atsakymus.
Nieko nelaukusi smalsi būtybė leidosi į kelionę iš taško B į tašką A. Matematiniai uždaviniai diktuojantys sąlygas apie kelionę upe prieš srovę, kai srovės greitis yra x, nebeteko prasmės, nes liko tik apytikslis kelias – s, pakankamai sveikas žvėris – ž, jo greitis – v ir neapibrėžtas laikas – t.
Kelionėje sutikti gyvūnai buvo sutrikę bei pametę kryptį, vandens augalai ir tie nebežinojo į kurią pusę besvirti. Kitos dienos vakare ištakos buvo pasiektos.
Didžiausios nuostabos apimtas žvėris negalėjo patikėti savo žvitriom akim. Šaltiniuotas ir pilnas gyvybės Nemunas tryško iš žemės gelmių, niekas jam kranelio neužsuko ir niekas kamščiu neužkimšo. Grįžo žvėris į Kauną su dideliu pagreičiu bangų nešamas. Žuvys vis dar diskutavo ir kėlė purslus kai keliauninkas įsirėžė į „žuvienę“.
– Mano mielosios ir brangieji, turiu jums gerą ir blogą žinią. Kurią norite išgirsti pirmiau?
– Iš eilės, prašytume, – atitokusios supokšėjo žuvys.
– Taigi, – tęsė žvėris. – Geroji žinia yra ta, kad viskas yra gerai… o blogosios žinios nėra…
Yra tik blogas mąstymas ir tų miniatiūrinių, į priekį trykštančių srovelių, kurios sudaro didelį postūmį, nepajautimas. Nusibraukite kurkulus nuo akių ir pamatykite teigiamus pokyčius. Jeigu nematote, sukurkite juos. Jeigu neneša viena upė, leiskitės į kitos paieškas. Jeigu trūksta iššūkių, nerkite prieš srovę ir išnerkite naujiems įkvėpimams. Atplaukus negandai, pasidomėkit, iš kur ji ir jeigu nepavyksta jos apiplaukti, skandinkit ją…
Pasakojimo autorius: Tautvydas Vidugiris