Kaip Kauno žvėris išsprendė gyvybės ir mirties klausimą
– Tu manęs neišmeti, aš pats išeinu pas Audrą, savo noru, girdi! – sušuko Mildas belsdamas į laukujes dviaukščio namo duris, pro kurias ką tik buvo išspirtas.
– Tu man nenurodinėsi kaip gyvent, šlykšti boba! – plūdosi jis. – Bent daiktus atiduok, kailinius, juk šalta, kad tave kur buožgalvio liekana sutrauktų!
Staiga atsidarė langinės antrame aukšte ir pasirodė šviesiaplaukė, susivėlusi lyg kregždės lizdas, merginos galva.
– Tu, Mildai, esi šūdas, o tavo kailinius aš patiesiau Šaučiukui miegoti.
– Mano kailinius… Šaučiukui? – Mildo akys išsprogo, raudonis išmušė veidą. – Aš pasmaugsiu plikom rankom tą tavo šuns išgamą jei jis prie mano kailinukų prisilies, girdi? Girdi, Marcele? Savo rankom paimsiu jam už kiaušinių ir nusmaugsiu bjaury…
Mildo tiradą nutraukė batas, kuris atsitrenkęs į raudoną Mildo veidą šleptelėjo gerąja puse ant grindinio purvo.
– Dink iš čia, kol nepaleidau ko sunkesnio! – sušuko Marcelė ir dingo lange. Tikriausiai skubėjo rasti ko sunkesnio.
– Kaip tu drįsti! Čia gi mano batas… – Mildas pakėlė batą nuo grindinio. Nereikėjo jam, gyvenant pas Marcelę, lįsti prie jos pusseserės Audronės. Tikrai nereikėjo, mąstė Mildas. Deja, jis buvo girtuoklis ir nemokėjo valdytis – pamatęs gražią mergą tuoj turėjo pakirkint, maža kas, gal ims ir duos. Mildas vadovavosi senu posakiu – arba duos arba ne, šansai tokie patys, o jei nebandysi tai ir negausi. Tiesa, niekas jam nieko nedavė, o Audronė ne tik nedavė, bet ir išplepėjo viską Marcelei. Tai bent pekla, mąstė Mildas stovėdamas basas vienais marškiniais ant mėšlino gatvės grindinio. Staiga ėmė pliaupti lietus.
– Šūdas, – tyliai nusikeikė Mildas.
– Šūdas esi tu ir tavo nerimstantis tarpukojis, – pasigirdo Marcelės atsakymas. Netrukus šalia Mildo nukrito ir antras jo batas. – Pasiimk ir kad daugiau tavęs nematyčiau. O kailinukus pasilieku. Šaučiukui.
Mildas nebepakėlė akių. Pakėlė tik savo antrą batą ir basas nuslinko skersgatviu tolyn, galvodamas, kad visos bobos yra blogis ir nuo šiol jis duosis tik su vyrais. Ir nebūtų jis smaugęs Marcelės Šaučiuko. Šunis jis mylėjo, buvo jis žmogus geros širdies, tik kažko nesisekė jam siaubingai.
Taip ir būtų pasibaigusi šita istorija, o Mildas būtų pragėręs visą savo gyvenimą su vyrais kur nors tarpuvartėje, jei tuo metu pro šalį nebūtų bėgęs Kauno Žvėris. Jam reikėjo savanorio. Reikėjo greitai, todėl Žvėris visiškai neketino ieškoti tikro savanorio, ketino čiupti pirmą pasitaikiusį. Deja smarkiai lijo ir jokio žmogaus aplinkui nesimatė. Kaip tyčia. Kai nereikia – pilnas miestas įvairių žmogystų, o dabar tuščia lyg prasto medžiotojo lėkštėje. Ir štai, staiga visomis septyniomis savo akimis galiūnas išvydo mėšlinu grindiniu svyruojantį Mildą.
– Šok man ant kupros ir varom, – paragino žvėris, – paaiškinsiu vėliau.
Mildas sustojo. Pažiūrėjo į žvėrį, pažiūrėjo į savo basas kojas ir ėmė isteriškai juoktis. „Smegenis sutrenkiau“, galvojo jis, „tas batas gerokai smarkiau užvažiavo nei maniau“. Tuo tarpu Žvėris suprato, kad nieko gero čia nebus, staigiai čiupo vyrą į glėbį ir milžiniškais šuoliais pasileido tolimojo miesto pakraščio link. Lėkė kaip žaibas, lyg kažkas degtų, lyg kažkieno gyvybei grėstų pavojus. Po penkių minučių pastatė vis dar besijuokiantį Mildą ant žemės ir tarė:
– Susiimk arba aš tave suėsiu, kaip Kauną myliu, aš tikrai tave suėsiu jei tu dabar pat nesusiimsi, girtuokli tu sumautas.
Mildas susiėmė. Jis jau nebebuvo tikras, kad čia smegenų sutrenkimo pasekmė, todėl šiaip ne taip susitvardė:
– Ko… ką? Kas čia dedasi?
– Šaunuolis! – pliaukštelėjo jam per petį Žvėris taip, kad Mildas vos nesusmigo į grindinį, – Jergau, aš atsiprašau. Nieko, gyvensi. Jei man padėsi. Žiūrėk, matai skylę tą?
Galiūnas pamojo link mažo urvelio gatvės grindinio pakraštyje. Aplink upeliais tekėjo lietaus vanduo, bet urvelį dar buvo galima įžiūrėti.
– Matau, – patvirtino vyras.
– Kišk ranką ten.
– Ką?
– Kišk ranką ten, sakau. Paskubėk.
– Kodėl?
– Viskas, viskas. Aš nebegaliu su tavim. Aš skaičuoju iki trijų ir suėdu tave. Man jau viskas, bloga nuo tavęs ir tavo atsikalbinėjimų. Vienas…
Mildas iškėlė rankas lyg gindamasis:
– Gerai gerai!– sušuko jis. – Kišu.
Vyras atsiklaupė ant kelių, paklusniai įkišo ranką į urvelį ir klausiamai pažvelgė į Žvėrį.
– Giliau, – suurzgė Žvėris.
Jis sukišo ranką iki pat alkūnės ir staiga vyro veidas persimainė.
– Kas ten yra? Jergau, ten kažkieno kailis, – sumišęs lemeno Mildas.
– Trauk jį lauk.
– Ką?
– Trauk jį lauk, kol nepaskendo! Gi tuoj užsipildys vandeniu urvas!
– Negaliu, nepratelpa… – Mildas pasimuistė, pasuko ranką į vieną pusę, pasuko į kitą ir staiga ištraukė.
Pamatęs ką laiko, vos neišmetė ant žemės, bet susitvardė.
– Kas čia per šūdas? – sumurmėjo jis žvelgdamas į delne gulinčią pailgą kailėtą būtybę didelėmis išsprogusiomis akimis. Atrodė lyg žalčio ir katino mišinys, kuriam kažkas dar pritvirtino snapą ir sparnus.
– Čia ne šūdas, – atsiduso Žvėris. – čia aitvaras. Aitvaro jauniklis.
– Aitvaras? Čia aitvaras? Magiškas turtus nešantis aitvaras!? – negalėjo patikėti Mildas.
– Tas pats. Tik kažkodėl užstrigo urvelyje, o prasidėjus lietui nebegalėjo išlįsti. Išgirdau jo šauksmą, bet na… pažiūrėk tu į mane, mano ten net pirštas į tą skylę nebūtų tilpęs, todėl ieškojau pagalbos, bet kaip tyčia per lietų anei vieno žmogaus visam mieste… ir staiga pasirodei tu.
– Ir išgelbėjau aitvarą.
– Ir išgelbėjai aitvarą.
– Turtus nešantį?
– Dar ir kokius! Auginsi jį? – paklausė Žvėris?
– Auginsiu? Aš? – nesuprato Mildas.
– Na taip, tu jį išgelbėjai, o ne aš. Beje, pas mane ten Požemiuose tiek turtų, kad vienas aitvaras nieko nepakeistų.
– Ką man… kaip man jį maitinti? Prižiūrėti?
– Ką turi tą ir duok, nėra jie išrankūs. Pernai buvo pas mane įsiveisę tunelyje, tai surijo tuščias midaus bačkas, vietoj jų aukso kalnus prikrovė, lyg man trūktų jo… – nugrimzdo Žvėris į prisiminimus, – Tai gerai, lik sveikas tada, ačiū, kad padėjai.
Taip taręs Kauno Žvėris apsisuko ir keliais šuoliais dingo iš akiračio.
Tą vakarą Mildas parsinešė aitvarą namo, labai juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Po kurio laiko Mildas tapo gerbiamas visuomenės narys, turtingas ir dosnus filantropas. Miestelėnams rodėsi, kad pono Mildo pinigai niekada nesibaigs, o kad jis kadaise buvo bėdžius girtuoklis, rodos, niekas neprisiminė, visi jį labai mylėjo ir gerbė. Na… gal ne visai visi.
Visi, išskyrus Marcelę.
Teksto autorius: Rokas Mikutis