Žvėris be Kaukės

Žvėris, jau vien pagal apibrėžimą, yra pabaisa, kurios reikia bijoti. Jis tūno šešėliuose ir galanda savo smailius dantis, stebėdamas gležnus siluetus, judančius siauriomis Kauno senamiesčio gatvelėmis… Jo ilgas, perbalęs, glitus liežuvis galėtų tris kartus apjuosti žmogui kaklą, kol jis susigribtų, kas vyksta, ir vargais negalais išspaustų nuogąstingą: „Aaaaa!“ Jo uolienomis ir žvyru padengta oda – šiurkšti, bet gliti kaip samanos, dengiančios Nemuno pakrantės akmenis, ir šalta, kaip stingdančio vėjo gūsio prisilietimas prie paraudusių skruostų sausį… Jei kada nors pamatytumėte šį sutverimą, kraujas iš skruostų išnyktų per akimirką ir jūs liktumėte kalenti dantimis iš siaubo. Jo dantys – smailūs lyg gyvatės, o akys… akys jau tiek matė, kad kiekvienas žmogus ar sutvėrimas bent akimirkai prikaustantis jų dėmesį tėra taškelis istorijoje, kuris jau dabar sekundė po sekundės tirpsta žvėriui iš atminties… Taip, koks siaubingas pabaisa….Žiaurus, slėpingas, šaltakraujis ir, iš tiesų, visoks koks… juk žmonės taip mėgsta įsivaizduoti baisybes, kylančias iš pačių fantazijos gelmių…įsivaizduoti kažką, ko nei pažįsta, nei savo akimis matė… Štai, koks buvo tas kauno žvėris – vaizduotės vaisius, kuris netrukdomai formavosi šimtmečius. Pabaisa, kaip žmonės jį vadino, kuris keičia formas ir juda greičiau nei žuvys Nemune. Praeities sutvėrimas, kuris niekur nenori iškeliauti….ech, kiek nedaug tiesos žmonės žinojo, ir kiek mažai jiems iš tiesų rupėjo – kas yra Kauno žvėris… Vis dėlto, 2020-ųjų metų pavasarį, žvėris nusprendė išeiti „pasižmonėti“…
Jo sprendimas buvo ne ką keistesnis už susidariusią situaciją. Į pabaigą einant 2019-iesiems, po skirtingus pasaulio kampelius ėmė sklisti siaubingas virusas. Lietuvos sienas jis pasiekė vos po kelių mėnesių. Kovo 16tą dieną Kaunas, ir visa Lietuva, paskelbė karantiną. Žmonės šimtais užraktų užrakino duris nuo pasaulio, o kiti net ir langines užsklendė. Miestas ėmė panašėti į dykumą vidurnaktį – tuščias ir slėpingas. Net Kauno žvėris sunerimo… o jis juk visada būdavo vienas – slėpdavosi vidury laukinėmis gėlėmis žydinčių beribių pievų, tūnodavo pačiame Nemuno dugne ar įsikabarodavo į bene saulę liečiančias ąžuolų šakas. Kaunas visada būdavo perpildytas paauglių mergaičių lyg varnaitės klegančių apie naujausias paskalas šalia „Žalgirio“ arenos, kol margaspalviais nagais padabintose rankose rasodavo kavos glotnučių puodeliai. Jaunuoliai su riedučiais ar dviračiais išriedėdavo į gatves, o giminės ir artimieji prie Kauno rotušės linkėdami jauniesiems amžinos meilės ir „derlingų metų“ keldavo į dangų šampano taures… Dabar, kaip nebūtų keista, mieste viešpatavo tyla.
Žvėris nusprendė išvilkti savo žvynuotą uodegą, ir viską, kas prie jos pritvirtinta, laukan ir apsidairyti. Žinoma, dvejonių buvo ne viena… Pirmą kartą, kai jis nusprendė išnirti iš vandens, kur tuomet slėpėsi įsirengęs savo guolį, jis sutiko ir įsimylėjo merginą vardu Eglė. Kadangi buvo svetimšalis, svetimas pačia prigimtimi…Eglės tėvai nesutiko jo svetingai. Lyg būtų maža, jo meilės istorija ištepliojo ir iškeverzojo dešimtis vaikų literatūros puslapių… Žilvinu tada jį visi vadino. Sekantį kartą jis įsirengė mažą slėptuvę Nemuno ir Neries santakoje… karts nuo karto jis iškišdavo savo masyvų snukį ir paukštelio balsu čiulbėdavo apie nelaimingą meilę… neilgai trukus, santakos link pasileido įsimylėjelių poros. Visi norėjo išgirsti tas slėpingo bardo dainas ir prisiekti amžiną meilę. Žvynuotam dainoriui jie jau per gerklę ėmė lįsti, o į gerklę jų grūsti nesinorėjo, todėl jis ir vėl paliko savo namus. Dabar, ir tik dabar, pirmą kartą per kone 230 metų, žvėris išlindo iš savo slėptuvės…
Visi slėpėsi po kaukėmis. Slėpėsi ne ką prasčiau nei žvėris… tiek daug metų. Tačiau ore tvyrojo ne tik baimė ar įtampa, ne… „Oras kažkoks ne toks,“ – mąstė žvėris. – „Serga oras.“ Savo plačiomis šnervėmis žvėris užuodė virusą, atimantį iš žmonių ne tik viltį, bet ir sveikatą… Todėl, širdyje būdamas tyresnis už tą patį vandenį, kuriame slėpėsi, jis nusprendė padėti kauniečiams. Kiekvieną rytą pabaisa-o-gal-ir-nepabaisa slinkdavo savo gimtojo miesto gatvėmis ir į beribius nasrus siurbdavo virusu užterštą orą. Jis užtruko nei daug nei mažai – pusantro mėnesio, kol išvalė visą orą Kaune. Ir kai tik žvynuotas didvyris baigė savo darbą, į gatvės vienas paskui kitą sugrįžo žmonės. Iš pradžių pamažų, o paskui visi iš karto. Miestas vėl buvo pilnas gyvybės ir džiaugsmo. Ir niekas, visiškai niekas, nežinojo, kad tai įvyko Kauno žvėries dėka, nes jis grūmėsi su Lietuvą užgriuvusiomis negandomis. Galbūt niekam ir nereikia žinoti? Tegul ilsisi žvėris…draugas… Kauno sergėtojas.