Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis? (Lorelei)
Saulė jau pasislėpė už horizonto ir tankus miškas paskendo tamsoje. Tik tyliai šnibždėjosi tarpusavy lapai. Miške girdėjosi žolės šlamesys, atrodė lyg kažkas stengiasi labai tyliai eiti. Einančius šešėlius lydėjo tik mėnulio šviesa, sklaidanti tamsą. Jos priėjo prie sužaliavusio tvenkinio. Tai moterys su ilgais tamsiais plaukais ir rūtų vainikais, vilkinčios tik lengvą pusiau skaidrų lininį apsiaustą. Jos sustojo ratu ir sūpuodamos pradėjo šokti ir dainuoti. Jų judesiai ir svyravimai priminė, lyg kojos šoktų ant dužusio stiklo, nes tik vos vos lietė žemę. Tyliai, beveik šnibždant, jos dainavo apie tamsos išganymą ir baigė fraze: „Užmik ir neprabusk“. Ritualas prasitęsė neilgai, nes medžiotojai jau žinojo, jog šią akimirką aplink tvenkinį supasi raganos. Amžių amžiais raganos per patį pirmą metų pilnatį, susirinkdavo prie šventojo tvenkinio, kuris, kaip buvo tikėta, yra vieta, jungianti žmogiškąjį pasaulį ir tą paslaptingą ir nematomą žmogui mistinį pasaulį – pilną dvasių ir įvairių būtybių, kurias matė tik išrinktosios – raganos. Jos, kaip saugotojos, savo dainomis ramindavo dvasias, kurios norėjo įsibrauti į žmogiškąjį pasaulį.
Žmonija juda tik į priekį. Civilizacija sparčiai vystosi. Inkvizicijos ir pramonės perversmas išvarė raganas iš jų gimtųjų vietų. Jos daugiau nebegalėjo laikyti balanso tarp pasaulių. O tada viską užbaigė statytojai, kurie mistinėje tvenkinio vietoje pastatė soborą, manydami, kad tokiu būdu galima apsaugoti tautą. Po soboru driekiasi begaliniai tamsūs požemiai. Koridoriai eina, lyg iki žemės centro. Į šiuos koridorius gali patekti tik labai ryžtingi smalsuoliai. Tačiau, patekus jau nebesugrįši. Einant siaurais ir tamsiais koridoriais praeivis gali pasimesti, ko ir laukia nežinoma būtybė, nuo kurios anksčiau sergėjo raganos. Ji laukia, kada žmogus papuls į neviltį ir tik tada puola ir sudrasko į gabalus. Ji gimusi tvenkinyje, tačiau dabar jai tenka slapstytis požemiuose ir ieškoti aukų.
Dabar XXI amžius, aplink soborą užaugo didingas ir gražus miestas – Kaunas. Žmonės jau seniai nutolo nuo gamtos, sunaikino balansą, kas labai piktina gamtos būtybes, atkeliavusias iš svetur. Jos turi slapstytis ir ieškoti prieglobsčio ten, kur jie gali pasislėpti nuo viso nenatūralaus šurmulio, bet pyktis ir badas neduoda jiems ramybės ir jie nenusiramins iki tol, kol nebus tvarkos tarp abiejų pasaulių.
Pasakojimo autorius: Lorelei