Mitinis žvėris, psichoanalizė ir 40 skaisčių mergelių

Mitinis Kauno žvėris, aišku, yra ypatinga ir unikali būtybė. Vis tik reikia pripažinti, kad jis turi ir bendrų visus tikrus slibinus vienijančių bruožų. Na, pavyzdžiui, pripažinkime faktą, jog šis galingas bei gudrus padaras labai mėgsta skaisčias mergeles. Nepagalvokit nieko blogo – mitinis Kauno žvėris yra gerai išauklėtas džentelmenas ir mergelėmis žavisi tik mentališkai beigi dvasiškai. Nes skaisčiosios gražuolės ne tik švariai prausia veidelius – labiausiai mitinę Kauno „pabaisą“ žavi tyros mergelių širdys ir sukalbamas charakteris. Juk slibino duona ne tik sviestu tepta – tenka spręsti sudėtingiausius klausimus, kurie kvaršina ir gudriausią galvą, duoti atkirtį mitinių būtybių medžiotojams ir vėl tapti tikru miesto saugotoju ir geradariu. Šitai sunku atlaikyti ir pačiai gabiausiai bei sumaniausiai būtybei. O kur dar ta konkurencija – Kauno žvėris prašė manęs daug apie tai neužsiminti, tai kuždu tik į vieną ausį: mitinės būtybės irgi slapčiomis tarpusavyje varžosi – dėl senesnės istorijos, įspūdingesnio žygdarbio ir didesnės žmonių meilės. Taigi ir mūsų slibinas turėjo galvosopį – kaip išlikti matomu ir reikalingu šalia septynių kalvų miestą išmaitinusios vilkės ir staugūno sapnų vilko, kurio užmačias ir visokio plauko simbolizmą puikiai aiškina didieji žyniai.
Taigi, grįžkime prie mergelių – iki paskelbus ypatingąją ne tik Kauno, bet ir visos šalies padėtį, mitinis Kauno slibinas kliaudavosi jų žavesiu. Aišku, ši būtybė jau seniai turėjo į savo irštvą nusitempusi (taip nemandagiai kalbėjo Žvėries draugija) arba maloningai pakvietusi (taip dievagojosi pats Žvėris) skaisčiąją Ireną. Tačiau, jei jau visiškai sąžiningai ir atvirai, turiu pasakyti, kad Irena mūsų žvėriui buvo kiek pabodusi. Kaip kitaip paaiškinsi jo sapnus, kuriuose lankosi keturiasdešimt nekaltų mergelių. Žinoma, žvėris ir pats bodėjosi bei kiek prisibijojo tokių sapnų ir jau planavo lankytis pas mitinių būtybių psichoanalitiką. Priežastis, kodėl Žvėris ėmė bodėtis Irena, labai paprasta – mat ilgiau pabuvusios šio sutvėrimo draugijoje skaisčios mergelės paslaptingai tampa ne tokiomis skaisčiomis – tikriausiai – dėl gryno oro trūkumo ir požemių smarso, o gal todėl, kad Žvėris nuvargina jas savo žygdarbių istorijomis ir pato būsena nesibaigiančiose šachmatų partijose. Taigi, Kauno legenda savo požemių rūme ruošė naujus kambarius šviežutėlėms skaistuolėms – žinoma, jokios prievartos, tik mandagus pasiūlymas apsistoti įstabiausiame ne tik Kauno, bet ir visos Europos viešbutyje. Žvėris ruošė prakalbą ir treniravo raumenyną, norėdamas mergelėms palikti kuo palankesnį įspūdį. Juk būtent šių nesuteptų būtybių draugija padėdavo jam įveikti sunkumus! Vis tik slibinas mažumėlę užgaišo ir to pakako, kad kaip perkūnas iš giedro dangaus trenktų žinia apie tai, kad mergelės ir žvėrys kol kas turėsis laikytis atokiai, nes siaučia kažkokia ragų ir kanopų viruso atmaina, pavojinga ir žmonėms, ir mitinėms būtybėms. Kas Žvėriui beliko – sapnuoti, svajoti it vartyti…savo slaptąją knygą, kurioje piešdavo patikusių gražuolių paveiksliukus ir kurdavo mergelėms už širdies griebiančius sonetus. Kaimyninio miestelio Žvėris truputį sugėdino Kauno legendą dėl tokių senamadiškų priemonių – mat, dabar atsiradusi kokia tai išmoninga „veidų knyga“ ir pasaulinis žinių tinklas, kuriame gali sutikti tokių gražuolių! Vis tik, pabandžius naująjį metodą, Žvėriui užkaito žandai, mat tame „tinkle“ aptiktos gražuolės, panašu, toli gražu nebuvo…skaisčios. Todėl Kauno legenda grįžo prie senojo romantiško būdo ir per veik keturias karantino savaites nupaišė kelis tuzinus iš atminties ir vaizduotės gimusių mergelių. Kad susivoktų savo į visas puses sūkuriuojančiose mintyse, Žvėris pagaliau prisiruošė kreiptis į minėtąjį psichoanalitiką – su kuriuo senuoju papročiu ir karantino sąlygomis ėmė susirašinėti…laiškais. Žvėris prisiminė savo vaikystę ir paauglystę, išraudojo visus kartėlius, sėkmingai įveikė Edipo kompleksą, pavydą kitiems mitiniams žvėrims, dar sustiprino (dvasinę) potenciją bei papildė į pasąmonę nugrūstas trūkstamas Legendos dalis. Psichoanalitiko Nėraracijos padedamas, Žvėris ėmė slapčiomis naktimis slankioti po miškus, rinkti žibuokles (slibinai puikiai orientuojasi tamsoje), plaukioti upeliūkščiuose ir stiprinti savo či energiją, apkabindamas medžius bei siurbdamas žemės energiją. Nėraracijos visai negėdino mitinio Žvėries dėl sapnų apie mergeles ir sakė, kad jo amžiaus būtybei tokie sapnai yra visiškai normali (dvasinio)vystymosi dalis. Tik labai subtiliai patarė ieškoti Mergelių, sava valia sutinkančių apsigyventi Žvėries apartamentuose, nes priešingu atveju draugijos nariai visai pašėls ir it kokiuose senoviniuose filmuose ims mojuoti šakėmis ir plūstis džentelmenams nederančiais žodelyčiais. Mitinė Kauno legenda pažadėjo apie tai pagalvoti, vis dar nuo savęs slėpdamas galimybę, kad gal ir ne visai laisva valia Irena sutiko pas jį apsigyventi… Na, bet jokia psichoanalizė nepadaro mūsų šimtu procentų skaidriais ir net sau patiems pažiniais. O Žvėris be paslapties – taip pat joks Žvėris. Vis tik būtybė buvo labai dėkinga Nėraracijos, kad išmokė meditacijos technikų bei padėjo jo žvėriškai būčiai nurimti. O, svarbiausia, neuždraudė svajoti apie skaisčias mergeles. Keturiasdešimt, ar net dukart tiek. Nes jei jau visai sąžiningai, nors ir kokia ta psichoanalizė gera ir naudinga, vienas ūsuotas susitraukęs terapeutas kovoje su sunkumais niekada neatstos švelnių mergelių veidelių.

Teksto autorė: Lina Buividavičiūtė