Pavasaris

– Laba diena, panele Rachele!
– Sveiki, Natanai.
– Sėskitės, užsakiau kakavos, kaip ir sakiau. Padavėjau!
– Ačiū.
– Gal jau kreipkimės į vienas kitą ,,tu”?
– Nemanau, kad tai puiki mintis. Noriu, kad žinotumėte. Atėjau čia tik dėl to, kad man patinka, kaip jūs griežiate smuiku.
– O, panele, Rachele, maniau jūs atėjote dėl manęs. Jūs verčiate mane liūdėti.
– Jūs turite puikų humoro jausmą.
– Dabar, kaip tik juo ir samprotauju.
– Matau.
– Papasakokite, apie save. Ką jūs veikiate gyvenime?
– Na, gerai. Esu veterinarijos studentė, laisvalaikiu prižiūriu gyvūnus. Auginu šunį, Niufaundlendo veislės patiną. Jis ištikimas mano draugas. Dabar, kaip tik laukia manęs lauke, prie durų.
– Ar tai tas didelis, juodas šuo?
– Taip, tai Nufis.
– Gražus šuo.
– Išties.
– Gal turite kokių pomėgių?
– Kolekcionuoju kamėjas.
– Atleiskite, už mano neišprūsimą, bet kas yra kamėjos?
– Nestebina. Kamėja yra brangakmenis arba pusbrangis akmuo, kuriame išraižyta moters galva. Paprastai kamėjos būna segės, žiedai ir kiti papuošalai.
– Ak, taip. Kamėja yra ta segė, kurią jūs įsisegusi į šią dailią, violetinės spalvos skrybėlaitę.
– Na, taip. Jūs pastabus. (Rachelė nusišypsojo)
– Pagaliau nusišypsojote. Jūs nusišypsojote ir išlindo saulė iš už debesų. Pažvelkite!
– Koks jūs pataikūnas.
– Panele, Rachele, neslėpsiu. Jūs man labai patinkate. Aš seniai svajojau su jumis susipažinti.
– Ką jūs kalbate?
– mano pusseserės yra jūsų geros draugės…
– Leiskite atspėsiu. Ida ir Ieva! Ir kaip aš anksčiau nesupratau, jūs gi, tas smuikininkas jų pusbrolis – Natanas!
– Jos jums pasakojo apie mane?
– Jos svaigsta dėl jūsų muzikos.
– Likimas, panele, Rachele. Tai tikrai likimas. Net rašytojas sakė: ,,Tikėk, norėk, ir suves.”
– Jūs pažįstate rašytoją?
– Teko garbė susipažinti. Kiek žinau jūs turite daugiau gerbėjų… Bet, panele, Rachele, jis jums per senas.
– Oi, ne jums, nustatyti amžių ir juolab su kuo man draugauti.
– Jūs teisi. Atleiskite. Renkatės tik jūs pati… (nudelbęs liūdnas akis)

*** Valandėlę patylėjusi, Rachelė sužibusiomis akimis… ***

– Natanai, pagrokite smuiku. Nuolankiai prašau!
– O, maloningoji Rachele, eime į lauką!
– Šįkart man pavasaris. Todėl skiriu jums A. Vivaldžio ,,Pavasarį”!

*** Kai Natanas griežė, Kauno balandžiai pakilo nuo Laisvės alėjos grindinio, romantiškai plasnojo savo sparnais; raišam poetui gimė įkvėpimas kurti; Rachelė ritmingai lingavo laikydama suknelės skverną, o šalimais – aš gurkšnodamas kavą, užsirašinėjau naują siužetą. ***

,,Pavasaris”. Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis