Drugeliai pilve
– Mama, noriu su tavimi pasikalbėti.
– Klausau, Rachele. Kas nutiko?
– Keistai jaučiuosi, mama. Dar niekada nebuvau patyrusi tokio jausmo.
– Ar tau ką nors skauda?
– Ne, mama, greičiau kutena.
– Ką nori pasakyti?
– Tai toks jausmas, kai kutena kažkur giliai pilve. Ir jaučiuosi tokia pakylėta, mama.
– Rachele, ar tai kažkaip susiję su ta nauja kamėja, kurios tu niekad nepaleidi iš rankų?
– Su šia kamėja? Taip mama, man ją padovanojo. Šis daiktas man labai brangus.
– Kas jis?
– Tu manai, kad taip jaučiuosi dėl žmogaus?
– Taip, Rachele. Tau pilve skraido drugeliai.
– Ką tai reiškia, mama?
– Tai reiškia, kad tu pajutai tai. Tu įsimylėjai, brangioji. Kuo jis vardu?
– Negaliu patikėti, kad man tai nutiko. Nemaniau, kad kada nors patirsiu tą jausmą. Juolab, jog man tą vaikiną piršo Ieva su Ida.
*** Suskambėjus žalvariniam durų varpeliui, pro duris įžengė Ieva ***
– Ar man pasigirdo, ar jūs ištarėte mano vardą?
– Sveika, Ieva.
– Laba diena, ponia Chaja.
– Taip, mes išties kalbėjome apie tave…
– Bet pagrindinis žmogus šiame pokalbyje, buvo tavo pusbrolis, brangi drauge.
– Natanas?
– Jo vardas Natanas, Rachele?
– Taip, mama. Jis vardu Natanas.
– Ir ką smuiko virtuozas šį kartą prisidirbo?
– Oi, kad tu, žinotum, Ievute. Jaunuolis apsuko mano dukrai galvą.
– Mama! Aš nesakiau to!
– Kaipgi ne?
– Rachelė ir Natanas! Būtinai turėsiu pasakyti Idai!
– Nereikia niekam sakyti, Ieva, nes nieko nėra!
– Aš nematau tame nieko blogo, dukrele. Tu jau nebe maža mergaitė. Laikas galvoti apie ateitį.
– Jūs susituoksite! O aš ateisiu pas jus, ponia Chaja, užsisakyti suknelės Rachelės ir Natano vestuvėms!
– Gerai, Ieva.
– Ką jūs čia kalbate?! Nebus jokių vestuvių! Aš dar per jauna tekėti! O kaip mano mokslai?
– Niekas ir nesako, kad vestuvės turi būti iš karto. Pirmiausia pagyvenkit…
– Ką?! Jokio gyvenimo kartu nesusituokus.
– Ieva, na, tu ir pasakei.
– Bet viena aišku. Jūs neabejingi vienas kitam.
*** Ieva netyčia pažiūrėjo į laikrodį, pastatytą ant stalo. ***
– Dievaži! Man jau laikas bėgti. Turiu nutapyti Esteros portretą. Iki!
– Iki, Ieva! (Duetu ištarė mama su dukra)
– Tu tikrai manai, kad tai meilė, mama? Ar mums tikrai lemta būti kartu?
– Manau, kad nieko nereikia bijoti. Jeigu bijosi mylėti, taip niekada ir nepatirsi meilės džiaugsmo. O aš tikrai žinau, kad meilė yra gražus dalykas.
– Judu su tėčiu esate man labai graži pora. Norėčiau, kad man pasisektų gyvenime ne mažiau.
– Mes su tėčiu to paties linkime tau, brangioji. Vieną dieną, tu, ne tik patirsi meilės džiaugsmus, tu mums padovanosi anūkus. Aš svajoju tapti močiute, mieloji. O dabar – nebijok mylėti.
– Ačiū, mamyte.
*** Rachelė pažvelgusi per vitrinos langą, pamatė Nataną, jai vėl sukuteno pilvą, o, kai išgirdo Nataną griežiant smuiku, jos akys dar labiau suspindėjo. ***
,,Drugeliai pilve” pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis