Kaip Kauno Žvėris įgavo drąsos

1360 m. Balandis. Nemuno ir Neries Santaka.

Įmerkęs uodegą į Nemuną, Kauno Žvėris nepatenkintas susiraukė – vanduo buvo labai šaltas ir gėlė kiaurai per švelnų jo kailį. Gerai, kad visai šalia tekėjo ir Neris – Žvėriui, įsitaisiusiam prie pat Santakos, net nereikėjo niekur eiti, tik perkelti ilgą gauruotą uodegą į kitą upę. Neries vanduo buvo ne ką šiltesnis – ankstyvas pavasaris sušildė orą, bet šilumai įsigerti į greitai tekantį vandenį reikėjo daugiau laiko.
Žvėris susiraukė – išsimaudyti pirmą kartą po žiemos būtų buvę tikrai ne pro šalį – jo baltas papilvės kailiukas jau buvo koks tik nori, tik ne baltas. Ir dar tie parazitai… Nors vandenį jis labai mėgo, o jo draugai, kitų miestų Žvėrys, jį net vadindavo Vandenų būtybe, bet šitas reikalas galiojo tik tada, kai vanduo būdavo šiltas. Šiltas vanduo – geras ir smagus. Šaltas – šlykštus. Galiūnas nieko gyvenime nebijojo, laikė save bebaimiu padaru, bet drąsos įmerkti savo ilgą kūną į šaltą vandenį jam akivaizdžiai pritrūko. Gėda šiek tiek buvo prieš save, bet Žvėris vis tiek nusprendė, kad purvą bei savo paties smarvę teks dar šiek tiek ištverti. Savaitėlę, gal dvi. Juk tikrai sušils tas vanduo.
Staiga giliamintiškus Žvėries apmąstymus nutraukė iš nugaros pasigirdęs isteriškas vyro riksmas:
– Jergutėliau, koks baibokas! Liubertai, tu žiūrėk!
– Apsaugok Perkūnėli, kas čia per klaikybė, Mildai?
Žvėris krūptelėjo ir mintyse nusikeikė – užsižiopsojęs leido miestelėnams prislinkti prie pat. Juk tokį ankstyvą rytą čia tikrai neturėjo niekas ateiti. Žvėris sustingo ir nusprendė neatsisukti. Galbūt, jei kurį laiką nekrutės, kauniečiai paliks jį ramybėje.
– Bet tai kaaaai šlykštumo, – nepaliovė stebėtis Mildas. – Ir smirda kaip! Aš negaliu, aš apsivemsiu, Liubertai.
– Kažin, ar gyvas? – paklausė kiek prikimęs Liuberto balsas. – Dvokia lyg būtų gerą savaitę pagaišęs. Tikrų tikriausia dvėseliena!
– Koks skirtumas, gyvas-negyvas, paimk va pagalį, pabaksnok į akį, o aš lekiu pakviesiu žmonių! Jergau, čia už tokį radinį mums kunigaikštis atseikės sidabro. Iškimšim, bus egzempliorius ohoho! Žiūrėk, kad nedingtų niekur. Aš tuoj!
– Gal nebaksnosiu, man gyvent nenusibodo, – nepritarė jam draugas. – Tu varyk greitai, maža kas, gal tik miega. Ir šakių prigriebkit!
Žvėris išgirdo, kaip Mildas laužydamas šakas tekinas pasileido per krūmynus.
– Vyyyyyyrai! – rėkė bėgdamas jis, – Vyyyyyrai čiooonai! Pabaaaisa!
Žvėris susiraukė. Kadangi negalėjo leisti, kad miestelėnai jį taip viešai lyg niekur nieko pamatytų, ar, juolab, pristatytų kunigaikščiui kaip iškimštą trofėjų, turėjo imtis veiksmų.
Pašoko, apsisuko ir, palikęs ant kranto be žado stovintį Liubertą, nusivijo iškamšų entuziastą. Nebuvo sunku – Mildas bėgdamas vis dar garsiai šaukė, kvietė žmones žudyti pabaisą, laimei nieko taip ir nespėjo prisišaukti, nes per dilgėles buvo gana sunku brautis, todėl toli nukeliauti nespėjo. Galingu šuoliu peršokęs vyrą, Žvėris pastojo jam kelią ir klaikiai suurzgė. Mildas iš karto ėmė rėkti:
– Gelbėkit! Žudo! Muša! Prievartauja! Vyrai gelbėkit! Pabaiiiii…
– Nu nerėk tu taip, – nutraukė vyrą neapsikentęs Žvėris. – Kas jau čia tave žudo ir prievartauja?
– T… tu kalbi – sumikčiojo entuziastas.
– Na, ir tu kalbi. Tai pakalbam gal? – pasiūlė Žvėris – Be panikos tik, nieko aš tau nepadarysiu, paža…
– O Perkūnai švenčiausias, jergutėliau paknapstas… – nutraukęs Žvėrį vyras sunerimo, paklaikusiomis akimis ėmė žvalgytis į šalis, tada atsisuko link paplūdimio ir vėl ėmė rėkti: – Aš viską supratau! Liubertai, tu buožgalvio liekana, ko tu man į midų pripylei? Aš tau veizolus išmalsiu.
Taip taręs Mildas apsisuko ir nukurnėjo atgal, palikęs Žvėrį stovėti be amo. Visko gyvenime yra buvę, bet girtuolio kliedesiu jo dar niekas nebuvo palaikęs. Galiūnas mintyse nusišypsojo – gerai, kad problema išsisprendė pati. Tiesa, girtuoklio kliedesys nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo jį šiandieną vyrai palaikė. Žvėris priglaudė nosį prie savo kailiuko ir giliai įkvėpęs netruko susižiaukčioti. Tada giliai atsiduso ir drąsiai patraukė upės link.

Pasakojimo autorius: Rokas Mikutis