Legenda apie Kaune miegančią kariuomenę

16 amžiaus viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Kauną padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai. Ji pilyje apgyvendino kariuomenę, kuri ėmė ir prasmego.

Nuo tos dienos ši kariuomenė laukia, kada Kauną ištiks kokia nors didelė bėda, tuomet pasirodys ir apgins miestą. Sakoma, kad naktimis iš po žemių girdėti karių kalbos, ginklų žvanginimas ir žirgų žvengimas.

Kartą netoli Kauno pilies gyvenęs ūkininkas labai ankstyvą rytą nuėjo į ganyklą ieškoti arklių. Staiga prieš jį išdygo žmogus ir paklausė:

– Ar jau laikas?

Kaimietis manydamas, kad tai jo kaimynas klausia ar jau laikas keltis, atsakė, kad dar anksti, reikia palaukti, nes dar tamsu. Tada nepažįstamasis ėmė priekaištauti:

– Nelaimingas žmogeli, kodėl tu pasakei, kad reikia dar palaukti? Jei būtum pasakęs, kad jau laikas, tai iš po žemės išeitų užkeikta kariuomenė ir mūsų Tėvynei laisvę iškovotų. Bet, kad jau pasakei, kad ne laikas, tai kariuomenė turės dar nežinia kiek savo valandos laukti!

Pasakęs šiuos žodžius, nepažįstamasis prapuolė.