Vilniaus legenda

Vienas žmogus nuvežė į Vilnių parduoti vežimą šieno. Tas buvo seniai, seniai, kai dar valdė pirmieji maskolių karaliai.

Atsistojo žmogus turguje su šienu, kiek palaukus atėjo kitas žmogus ir suderėjo pirkti šieną.

Bet sako:

– Man reikės nuvežti šieną už miesto.

– Tai nieko, – sako žmogus, – nuvešiu.

Eina jie abu, o arklys veža šieną. Nuvažiavo už miesto, privažiavo kalną. Tas kalnas atsidarė ir jie įvažiavo vidun. Tame kalne rado daug daug arklių. Arkliai visi atsiklaupę, o ant arklių (ant kiekvieno arklio) vis aukštielninki vyrai guli.

Vos jie įėjo, tuoj pradėjo visi vyrai keltis, bet tas žmogus, kuris pirko šieną, ranka pamojo ir sako:

– Gulėkit, gulėkit, dar ne laikas, dar ne laikas!

Visi vyrai sugulė. Šieną iškrovė, jam užmokėjo pinigus. Pinigai buvo senoviniai.

– Nebijok dėl šitų pinigų, nors tave už tuos pinigus ir nuves pas maskolių karalių. Bet tu nebijok – tau nieko blogo nebus. Pasakyk karaliui, kaip tau atsitiko, ir pasakyk, kad šventas Kazimieras davė tau šituos pinigus. Aš ateisiu su kariuomene, kai bus reikalas!