Legenda apie Neringą
Seniai, seniai, kai dar Kuršių Nerijos nebuvo, o jos vietoje iš vandens kyšojo salų grandinė, vienoje jų – valdovo Karvaičio saloje, kur stovėjo likimo deivės Laimos šventykla, rudenį gimė mergaitė.
Mažylė, matyt, deivės Laimos globojama augo daili, protinga, geros širdies. O kai tėvai jai Neringos vardą davė, mergaitė ne dienomis, o, atrodo, valandomis ėmė augti. Devynių mėnesių jau daili mergina buvo. Aštuoniolikos sulaukusi, nepaprastais darbais išgarsėjo: tai kurėną iš audringos jūros partemps, tai vežimą, smėlyje įklimpusį, ištrauks.
Toli pasklido garsas apie merginos grožį ir gerumą, minios jaunikių rėžė apie ją sparną. Tačiau ji pareiškė tekėsianti tik už to, kuris nuo jos salos iki Ventės pilies akmenį permes. Šią užduotį sugebėjo atlikti tik pats Ventės pilies paveldėtojas, ir Neringa tapo jo sužadėtinė.
Prieš pat vestuves jūroje staiga kilo didžiulė audra ir grasinosi Ventės pilį sugriauti. Tryliką dienų ir naktų žemė su dangumi maišėsi. Galiausiai Neringa prisisėmė prijuostę smėlio, supylė smėlio taką ir atskyrė šėlstančią jūrą nuo marių. Taip atsirado Kuršių Nerija ir Kuršių marios.
Jūra nurimo ir jaunieji pilyje iškėlė vestuves.