Snieguotas rytas

Vieną gražų birželio rytą – labai šviesų, bet dar labai ankstyvą – Kęstučio gatvėje iškrito sniegas. Kiemsargis Antanas, išėjęs pramankštinti senus kaulus, labai nustebo. Nustebo labiausiai ne dėl to, kad sniegas birželį yra pats įprasčiausias reginys, o dėl to, kad nesitikėdamas slidaus slenksčio, kaip visada ryžtingai žengė pro duris ir skaudžiai žnegtelėjo ant nugaros. Nors ką aš čia sakau – nustebo jis daug mažiau, nei supyko, mat buvo įsitikinęs, kad pasaulyje viskas vyksta ir turi vykt pagal tam tikrą, iš anksto sutartą tvarką: ankstyvi birželio rytai nedvelkia ką tik iškritusio sniego vėsa, o slenksčiai paklusniai laukia būti užminti tvirtos sargo kojos.
Pasaulio tvarkos apmąstymams Antanas turėjo sočiai laiko, mat negalėjo pajudėti. Ilgai būtų dar ten gulėjęs, jei ne staiga, lyg iš niekur nieko išdygusi lapė. Lapė priėjo prie Antano, ir, trumpai pauostinėjusi mostelėjo uodega. O stebukle! Antanas pašoko ant kojų, lyg vėl būtų 16!

Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.