Kvaištelėjusio modernisto legenda

Tarp skveruose tvyrančio tabako dūmų debesies ir Alėjos kavinių garuojančių puodelių apsupties, it gūsis sklinda gandas, ne be Žvėries pagalbos. Tai gandas apie kvaištelėjusį modernistą. Kalbama, kad tai architektūrą studijuojanti persona, kurios vardas Jonas. Tiesa, architektūros studentu jis pramintas tiktai dėl pomėgio architektūrai. O bendrai paėmus – Jonas – tai jau beveik kiekvienas mūsų. Taigi, Jonui, tau ar man, kadangi nieks nežino kas jis iš tiesų yra, labai patinka architektūra. Subrendęs tarp kiemų puoštų Tarpukario dekoru ir gaudęs saulės zuikučius nuo išlenktų Art Deco pastatų langų, o vakarais stebėjęs kaklą aukštyn keliančią baltai išpuoštą prisikėlimo gulbę, jis įsimylėjo. Įsimylėjo baisiai, iki pat širdies gelmių – tai buvo rytas, vakaras, pavasaris jau be penkių ar amžių pabaiga – svajojo vis kaip zvimbiančiu ir nuolat blunkančiu troleibusu, jis laiko mašina nuskris į miesto centrą. Ten suks ratus po Laisvės vidinius kiemelius, akis pakėlęs žvelgs žygiuodamas Putvinskio fasadus ar tik prisės nužvelgt ant stogo stūksančių varinių kaminėlių. Taip nuo Pelėdų kalno skambant meilės dainai, kaip neretai nutinka, ištiko meilę mūs drama. Kaip žinom iš raukšlių ant veido ir knygų odiniu viršeliu, aistringa meilė lengvai veda kvaitulio keliu. Taip mūsų modernistas, nebežinodamas kur dėt, kur kraut tą meilę, kaip ją išreikšt, pradėjo sąsiuvinin kampe rašytis – kur stovi namas, rūmai, centras su burmistro Vileišio leidimu. Kai to nebeužteko, o taip nutiko greit, pradėjo jis aprašinėti, Petrarkos plunksna, savo Laurą įstabiu žvilgsniu. Nebuvo jis poetas vertas ąžuolo vainiko, juk skaičiai, o ne raidės buvo jo stiprioji kaip studento pusė. Taip gimė idėja verčiau jau skaičiais meilę reikšti ir pirštus lenkiant šią aistrą palaikyt. Pradėjo jis skaičiuoti kaip Dievas žmogaus plaukus – kiekvieną lenktą, tinku dengtą kampą, apvalų, ilgą langą, tautinius gėlių motyvus, galiausiai, vertikaliai ar kaip kitaip ištęstą liniją pasikartojančio dekoro ir dėjo taip skaičius jis tiek galvoj, tiek sąsiuviny ant vienas kito. Žvitriom akim mūs Jonas bėgo, gaudė, mąstė, stovėdamas šalia dar nematytų pastatų – ar čia svajotasis gi modernizmas, ar kas čia? Galiausiai, ši skaičių ir detalių manija sumaišė kortas ir Jonas savo meilės neskyrė nuo kitų namų. Pradėjo jis stovėti prie 9-aukščių Brežnevo namų, vertikaliai kartojančiųjų laiptinių dekorą, prie Vytautinės simetriškų skliautų ar kolūkio baroko bokštuotų rūmų pastatų. Ir vis skaičiavo, dėjo, daugino, pamesdamas visai idėją, kur jo gi mylimasis Art Deco. Tai štai istorija, ką kalba žmonės – kasdienė, bet unikali, jauki ir visgi tragiška. Be pasakiškos pabaigos, o ir išvis be pabaigos, juk tai istorija apie amžinąjį modernistą – mūs Joną, tave arba mane, kurį mes galime sutikt vis vakarais, jei tyliai nuėję kad ir į kokį kiemą, kur jis ar tu, ar aš, skaičiuoja tyliai savojo Art Deco detalės, bet meilei reikia privatumo, tad ššš, tyliau.

Tekstą sukerpė Nojus Kiznis.