BAIMĖ

*** Lėtai barbena lietus. Tamsu ir niūru. Šalta. Šešėlis sliūkina pirmyn atsargiai dairydamasis į šonus – rodos niekas neseka. Šiandien ta diena kai jis pamatys Žvėrį. Pamatys tikrą gyvą legendą. Siauros ir tamsios Kauno senamiesčio gatvelės dvelkia nepaaiškinama baime. Baimės kvapas tvyro visur. Praeivis jautė kaip ji smelkiasi į visas jo kūno ląsteles ir stingdo jau ir taip sužvarbusį kūną. Bet jis eina pirmyn. Jis nepasiduos tai įkyriai jį apimančiai visagalei baimei.Jis turi susitikti su Žvėrimi. Privalo, kitaip visam miestui kils pavojus. Ir tas pavojus yra realus. Jis privalo apie grėsmę pranešti miestą saugančiam Žvėriui. Pasukus link Šv.Jurgio bažnyčios Šešėlis sustojo. Vėjo blaškomos gatvės apšvietimo lempos metė ilgus šešėlius, kas dar labiau kėlė šiurpą. Šešėlis apsidairė – pasigirdo tylus vos vos girdimas šnopavimas. Jį vis dėlto seka? O gal tai tik įsiaudrinusi fantazija? Šešėlis bandė nurimti, tačiau baimė išdavikiškai pakirto kojas, o širdis dunksėjo taip, jog rodėsi tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Jis nesėkmingai bandė kovoti su vis stiprėjančiu baimės jausmu, bet baimė buvo už jį galingesnė. Jis jautė kaip kojos prisipildo švino, ima drebėti visas kūnas, o beprotiškos mintys sukasi galvoje nesvietišku greičiu. Šešėliui atrodė, kad dar kelios akimirkos ir jis išprotės. Šaltas prakaitas žliaugė per visą kūną. O iki tikslo buvo likę vos keli žingsniai… Tik staiga jis suprato, kad tai viskas. Galas. Vis garsėjantis šnopavimas nenumaldomu greičiu artėjo link jo… Žvėrie, tu turi žinoti vieną paslaptį, kuri išgelbės ir tave, ir Kauno miestą nuo prakeiksmo. Tau tik tereikia…***

Lietaus lašai tingiai kapsėjo ant susmukusio kūno. Tin tin. Tin tin. Nuo vandens sumirkęs lietpaltis dengė sumaitotą žmogaus kūną. Kraujas praskiestas vandeniu rangėsi smulkia gyvačiuke tolyn gatve tai apibėgdamas smulkius akmenukus, tai nunešdamas kažin kieno pamestas šiukšles. Smagiai dardėdamas žemyn , staiga upelis sustojo – jam kelią užvėrė nuotekų anga. Akimirką lyg padvejojęs, jis visu greičiu nėrė žemyn.***

Žvėris prabudo nuo nepaaiškinamo kvapo, kuris tvyrojo ore. Ir staiga Žvėris suprato, kad tai mirties kvapas. Kvapas naujos aukos kraujo. Žvėris suvaitojo. Jo šauksmas, kupinas ilgesio ir beprotybės perskrodė Kauno požemius. Skausmas, baimė ir supratimas, kad tu nieko negali pakeisti, atėmė iš Žvėries paskutinę viltį Ir jis suprato, kad tai vėl tęsis…